Prie krantinės įstrigę: kodėl streikai Europos uostuose yra daugiau nei vietinis konfliktas

Svarbiausi Europos logistikos centrai, Antverpenas ir Roterdamas, atsidūrė po beprecedenčiu spaudimu. Koordinuotų ir lokalių streikų serija, pasidėjusi ant jau egzistuojančių sisteminių problemų, sukūrė domino efektą, kurį pajus visa Europos ekonomika – nuo transporto įmonių Lenkijoje ir Lietuvoje iki Vokietijos pramonės milžinų. Tai jau ne šiaip eilinis darbuotojų ginčas, o ryškus tiekimo grandinių, kurios taip ir neatgavo savo lankstumo po pandemijos, pažeidžiamumo rodiklis.

Tarptautinės tiekimo grandinės vėl braška per siūles. Dėl vienu metu vykstančių jūrų locmanų ir dokininkų streikų Šiaurės Europoje prie Antverpeno ir Roterdamo krantinių susikaupė šimtai laivų. Krizės įkarštyje, remiantis „Reuters“ duomenimis, vien tik Antverpeno-Briugės uoste įplaukti ar išplaukti laukė apie 188 laivai. Tai ne tik skaičius – tai užblokuotas degalų, gamykloms skirtų komponentų ir vartojimo prekių tiekimas, kurios laiku nebepateks į parduotuvių lentynas.

Audros epicentras: Antverpenas ir Roterdamas

Pagrindiniu įtampos židiniu tapo antras pagal dydį Europos uostas – Antverpenas-Briugė. Spalio pradžioje Belgijos jūrų locmanai, atsakingi už saugų laivų pravedimą sudėtingais farvateriais, pradėjo vadinamąjį „darbą griežtai pagal taisykles“ (work-to-rule), o vėliau ir visavertį streiką. Priežastimi tapo protestas prieš pensijų reformą, paliečiančią jų sektorių.

Pasekmės buvo beveik akimirksniu juntamos. „Reuters“ vertinimu, uostas buvo priverstas dirbti maždaug 70 % savo įprasto pajėgumo. Analitinė bendrovė „S&P Global PortTech“ patvirtina problemos mastą, pažymėdama, kad vienu iš pastarųjų piko momentų „atidėtų darbų apimtis“ (angl. backlog) Antverpene siekė 160 laivų.

Nors locmanų profesinės sąjungos laikinai sustabdė akciją iki spalio 24 dienos deryboms, situacija toli gražu nėra normalizuota. „Normaliam pralaidumui atkurti prireiks kelių dienų, o ne valandų“, – „Reuters“ cituoja uosto administracijos atstovus. Kiekviena prastovos valanda generuoja naujus nuostolius ir sutrikimus visoje logistikos grandinėje.

Tuo pat metu, tarsi pagal scenarijų, problemų kilo ir didžiausiame Europos uoste – Roterdame. Vietiniai krovinių tvirtinimo specialistų (lašerių) ir kitų uosto darbuotojų streikai, vykę spalio 8–17 dienomis, lėmė didelius vėlavimus. Remiantis „Reuters“ informacija, laivų eilė Roterdamo terminaluose padvigubėjo – nuo įprastų 6–7 iki maždaug 13 laivų.

Ne tik streikai: krizės anatomija

Nors darbuotojų veiksmai tapo tiesioginiu kolapso trigeriu, jie krito į jau išsekintą dirvą. Dabartinė krizė – tai kelių neigiamų veiksnių susikaupimo rezultatas:

1. Sisteminis darbo jėgos trūkumas. Kaip pažymima logistikos milžinės „Maersk“ rinkos apžvalgose, po pandemijos uostų ir logistikos sektoriai taip ir nesugebėjo visiškai atkurti darbuotojų skaičiaus. Kvalifikuoti dokininkai, vairuotojai ir locmanai išėjo, o naujų kadrų pritraukimas nespėja su paklausos augimu. Tai reiškia, kad sistema neturi „atsargos“, kuri kompensuotų force majeure situacijas.
2. Pasaulinė prekybos įtampa. Kartu su vietinėmis problemomis, pasaulinės tiekimo grandinės ir toliau patiria spaudimą. Kaip praneša „Reuters“, naujų prekybos muitų ir uosto rinkliavų įvedimas tarp JAV ir Kinijos, taip pat tanklaivių srautų nukreipimas po sankcijų įvedimo, verčia laivų savininkus nuolat keisti maršrutus. Tai mažina bendrą laivyno prieinamumą ir kelia frachto įkainius, sukeldama papildomą nervingumą rinkoje.
3. Susikaupę disbalansai. Sezoninis paklausos pikas rudenį sutapo su netolygiai pasiskirsčiusiu konteinerių parku ir perpildytais sandėliais Europoje. Logistikos infrastruktūra dirba ties pajėgumų riba, todėl bet koks sutrikimas, panašus į streiką, sukelia neproporcingai stiprų efektą.

Kam kyla grėsmė? Pasekmės ekonomikai

Vėlavimai uostuose – tai ne abstrakti problema. Ji tiesiogiai veikia svarbiausius Europos ekonomikos sektorius.

• Degalai ir energetika. Antverpenas yra gyvybiškai svarbus naftos produktų, įskaitant dyzeliną ir aviacinius degalus, importo centras. „Reuters“ tiesiogiai nurodo, kad tanklaivių vėlavimai jau sutrikdė reaktyvinio kuro tiekimą, o tai kelia riziką oro transportui artėjant įtemptam žiemos sezonui. Sausumos transportui, ypač Rytų Europoje, įskaitant Lenkiją ir Lietuvą, dyzelino tiekimo stabilumas iš ARA (Antverpenas-Roterdamas-Amsterdamas) uostų yra kritiškai svarbus.
• Pramonė ir mažmeninė prekyba. Konteinervežių vėlavimai smogia gamybai ir mažmeninei prekybai. Ypač nukenčia prekės, jautrios laikui. Kaip pažymi „Maersk“ analitikai, tai automobilių komponentai, kurių vėlavimas gali sustabdyti konvejerį, pramoninės įrangos atsarginės dalys ir sezoninės prekės, kurios rizikuoja laiku nepatekti į rinką.
• Išlaidų augimas ir infliacinis spaudimas. Tiesioginė krizės pasekmė – logistikos išlaidų augimas. Laivų savininkai prastovų išlaidas (demeredžą) perkelia frachtuotojams. Momentiniai frachto įkainiai (spot rates) auga, o ekspeditoriai yra priversti įvesti papildomus antkainius už skubumą. Galiausiai šios išlaidos bus įtrauktos į galutinio produkto kainą vartotojui.

Kelias link normalizacijos: dienos, o ne valandos

Net jei streikai visiškai pasibaigs, susikaupusių eilių išvalymas – sudėtingas logistinis procesas. Kaip aiškina „Reuters“ apklausti ekspertai, uostai negali tiesiog paimti ir per parą aptarnauti dvigubai daugiau laivų. Pralaidumą riboja krantinių skaičius, švartavimosi grafikai, vilkikų ir locmanų prieinamumas, taip pat privažiuojamųjų automobilių ir geležinkelių kelių pajėgumas.

Uostų operatoriai, tokie kaip „Port of Antwerp-Bruges“, savo operatyvinėse ataskaitose pabrėžia, kad prioritetas bus teikiamas laivams su kritiškai svarbiais kroviniais, pavyzdžiui, degalais ir medikamentais. Tačiau visiškas grįžimas prie normalaus grafiko, optimistiškiausiais vertinimais, užtruks mažiausiai savaitę.

Transporto įmonėms Lenkijoje ir Lietuvoje tai reiškia didelio neapibrėžtumo laikotarpį. Vilkikų vairuotojai, laukiantys atvykstančių konteinerių, prastovės, o vėliau susidurs su „piko“ apkrova, kai sulaikyti laivai pradės išsikrauti vienu metu. Tai neišvengiamai sukels spūstis terminaluose ir apkraus sandėlių infrastruktūrą.

Dabartinė krizė Šiaurės Europos uostuose – tai griežtas priminimas, kad šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje nėra „vietinių“ problemų. Kelių šimtų specialistų streikas Belgijoje gali sukelti grandininę reakciją, kuri atsilieps prekių kainai Varšuvoje, gamyklos darbui Vokietijoje ir oro skrydžių tvarkaraščiams visame žemyne. Tiekimo grandinių atsparumas vėl tampa pagrindiniu iššūkiu Europos verslui.