Krovinį priėmė kita įmonė: kas turi teisę pranešti apie žalą ir reikalauti kompensacijos

Transporto dokumentuose nurodytas vienas gavėjas, sunkvežimį iškrauna kitas, o krovinio sugadinimo aktą pasirašo trečias. Tokia situacija yra įprasta. Problemos prasideda vėliau, kai vežėjas gauna reikalavimą atlyginti žalą ir paaiškėja, kad jį pateikė įmonė, kurios formaliai nėra važtaraštyje. Italijos Kasacinis teismas pripažino, kad toks pranešimas gali būti teisėtas, jei faktinis gavėjas veikė dokumentuose nurodytos įmonės vardu. Tačiau šis sprendimas nesuteikia automatinės teisės reikalauti pinigų bet kuriam sandėliui ar rangovui.

Kas įvyko

Ginčas kilo po automotrisių ir geležinkelio vežimėlių pervežimo. Siuntėja buvo mašinų gamybos sektoriaus bendrovė, o oficiali gavėja pagal sutartį buvo didelė nacionalinė geležinkelių bendrovė. Tačiau faktiškai krovinys buvo pristatytas kitai organizacijai, vykdžiusiai vietinius geležinkelių pervežimus ir kontroliuojamai dokumentuose nurodytos gavėjos.

Dalis krovinio buvo sugadinta. Apie pažeidimus pranešė bendrovė, kuri fiziškai priėmė techniką. Vežėjas suabejojo jos teise reikšti pretenzijas, nes transporto dokumentuose gavėja buvo nurodyta kita organizacija.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su vežėju. Jis nusprendė, kad faktinė krovinio gavėja nebuvo nei dokumentuose nurodytos bendrovės teisių perėmėja, nei jos atstovė.

Apeliacinis teismas situaciją įvertino kitaip. Jis pripažino, kad tarp dviejų geležinkelių bendrovių egzistavo atstovavimo santykiai, ir nurodė išieškoti žalą iš vežėjo. Vežėjas kreipėsi į Kasacinį teismą, tačiau jo skundas buvo atmestas.

Kodėl vežėjas pralaimėjo

Pagrindinė problema buvo pernelyg bendrai suformuluota gynybos pozicija.

Ankstesnėse instancijose vežėjas nepateikė konkrečių ir nuoseklių argumentų, paneigiančių teiginį, kad faktinė gavėja veikė oficialios gavėjos vardu. Vietoj to jis rėmėsi bendru argumentu, kad buvo praleistas terminas. Kasacinis teismas nurodė, kad, nepateikus tikslaus prieštaravimo, atitinkama aplinkybė galėjo būti laikoma neginčyta.

Kalbama apie principą, įtvirtintą Italijos civilinio proceso kodekso 115 straipsnyje. Faktus, kurių proceso šalis tiesiogiai ir konkrečiai neužginčijo, teismas gali laikyti sprendimo pagrindu be papildomo jų įrodinėjimo.

Be to, apeliacinis teismas atstovavimo santykius nustatė remdamasis dokumentais ir bendrovių susirašinėjimu. Kasacinis teismas šių įrodymų iš naujo nevertino, nes faktinių aplinkybių nustatymas priklauso žemesnės instancijos teismo kompetencijai. Pats vežėjas kasaciniame skunde taip pat nepateikė ginčijamo susirašinėjimo turinio, todėl dalis jo argumentų buvo pripažinta nepriimtina.

Taigi vežėjas pralaimėjo dėl kelių priežasčių. Atstovavimo santykiai buvo patvirtinti dokumentais, o prieštaravimai dėl jų pateikti per vėlai ir nepakankamai konkrečiai.

Ką tiksliai pripažino teismas

Iš sprendimo galima išvesti praktinį principą: apie krovinio sugadinimą gali pranešti ir transporto dokumentuose gavėja nenurodyta bendrovė, jei ji veikia oficialios gavėjos vardu ir tokius įgaliojimus galima įrodyti.

Tai gali patvirtinti:

• bendrovių sutartys;
• pavedimai priimti krovinį;
• susirašinėjimas;
• pristatymo ir iškrovimo instrukcijos;
• sandėlio arba terminalo dokumentai;
• faktinis pervežimo dalyvių elgesys.

Sprendžiant iš paskelbtų bylos apžvalgų, atskiras notaro patvirtintas įgaliojimas nebuvo būtina sąlyga. Atstovavimo santykiai buvo nustatyti įvertinus bendrą dokumentų ir šalių veiksmų visumą.

Tačiau šios išvados negalima išplėsti iki formulės: “krovinį priėmė sandėlis, vadinasi, sandėlis automatiškai įgijo teisę į kompensaciją”. Iš paskelbtų bylos aplinkybių matyti, kad faktinė gavėja buvo susijusi su oficialia gavėja, veikė jos interesais, o jos įgaliojimai buvo patvirtinti bylos medžiaga. Vien to, kad sutampa iškrovimo adresas arba bendrovės priklauso tai pačiai įmonių grupei, gali nepakakti. Viskas priklauso nuo įrodymų ir taikytinos nacionalinės teisės.

Kodėl sprendimas svarbus kelių transporto vežėjams

Tikroje tiekimo grandinėje CMR važtaraštyje, transporto užsakyme ir krovinio priėmimo akte nurodytų bendrovių pavadinimai dažnai skiriasi.

Užsakovė gali būti pagrindinė įmonių grupės bendrovė, gavėja važtaraštyje – jos prekybos įmonė, o iškrovimą gali vykdyti dukterinė bendrovė, paskirstymo centras arba nepriklausomas 3PL operatorius. Krovinio sugadinimą tuo metu gali užfiksuoti sandėlininkas, dirbantis rangovo įmonėje.

Vien formalus bendrovių pavadinimų neatitikimas, bent jau šiame Italijos ginče, atrodo gana silpna gynybos linija. Pirmiausia reikės nustatyti, kokiu statusu veikė krovinį priėmusi bendrovė, kas jai suteikė atitinkamą pavedimą ir kokie dokumentai tai patvirtina.

Vežėjui svarbi informacija, kuri dažnai lieka tik keliuose elektroniniuose laiškuose:

• kas yra sutartyje nurodyta gavėja;
• kas fiziškai priima krovinį;
• kieno vardu pasirašomas pristatymo patvirtinimas;
• kuri bendrovė įformina pastabas dėl sugadinimo;
• kam perduodamos nuotraukos, aktai ir pretenzija;
• ar sandėlis arba dukterinė bendrovė turi teisę veikti gavėjos vardu.

Kuo prasčiau ši grandinė įforminta, tuo daugiau erdvės ginčui. Rizika kyla visoms šalims. Vežėjas gali gauti pretenziją iš subjekto, kurio įgaliojimai kelia abejonių, o krovinio savininkas gali prarasti laiko įrodinėdamas, kodėl trečiosios šalies sandėlio pranešimas turi būti laikomas tinkamu.

Kaip tai susiję su CMR

Italijos bylos negalima automatiškai taikyti kiekvienam tarptautiniam krovinių vežimui keliais. Vežant krovinius tarp skirtingų valstybių paprastai taikoma CMR konvencija, o atstovavimo, įgaliojimų ir proceso klausimus papildomai reglamentuoja nacionalinė teisė.

CMR konvencijos 13 straipsnyje nustatyta, kad kroviniui atvykus į pristatymo vietą gavėjas turi teisę reikalauti, kad vežėjas perduotų jam antrąjį važtaraščio egzempliorių ir išduotų krovinį. Krovinio praradimo arba nepristatymo per nustatytą terminą atveju gavėjas gali savarankiškai naudotis teisėmis, kylančiomis iš vežimo sutarties.

30 straipsnis reglamentuoja žalos fiksavimą. Esant akivaizdiems pažeidimams, bendra informacija apie juos turi būti pateikta ne vėliau kaip krovinio perdavimo metu. Esant paslėptiems pažeidimams, pastaba vežėjui turi būti pateikta raštu per septynias dienas po pristatymo, neįskaičiuojant sekmadienių ir švenčių dienų. Jei krovinys nebuvo patikrintas arba pastaba nepateikta laiku, krovinio priėmimas laikomas pirminiu įrodymu, kad jis buvo gautas tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje. Reikalavimams dėl pavėluoto pristatymo taikomas atskiras 21 dienos rašytinis terminas.

CMR kalba apie gavėjo veiksmus. Ar vietoj jo gali veikti sandėlis, dukterinė bendrovė arba logistikos operatorius, nustatoma atsižvelgiant į šio subjekto įgaliojimus ir konkrečiam ginčui taikytiną teisę. Italijos sprendimas parodo vieną galimą požiūrį, tačiau jis nėra privaloma praktika Lenkijai, Lietuvai, Vokietijai ar kitoms valstybėms.

Kas keičiasi praktiškai

Vežėjams šis sprendimas reiškia, kad pretenzijos atmetimas vienu sakiniu “jūsų įmonė nenurodyta CMR važtaraštyje” gali būti nepakankamas. Pervežimo dalyvių tarpusavio santykiai kartais gali būti svarbesni už formalų bendrovių pavadinimų sąrašą.

Tačiau faktinės gavėjos pateikta pretenzija dėl to netampa automatiškai pagrįsta. Vežėjas ir toliau gali tikrinti:

• kieno vardu veikia pareiškėjas;
• kada ir kokiu būdu buvo užfiksuotas sugadinimas;
• ar apžiūroje dalyvavo vairuotojo arba vežėjo atstovas;
• ar pranešimas pateiktas laikantis CMR terminų;
• ar įrodyta, kad žala atsirado vežėjo atsakomybės laikotarpiu;
• ar patvirtintas žalos dydis ir konkrečios bendrovės teisė reikalauti ją atlyginti.

Teismo sprendimas taip pat primena procesinę ginčo pusę. Bendri prieštaravimai veikia prastai, kai kita šalis pateikia konkrečius dokumentus, susirašinėjimą ir bendrovių tarpusavio santykių aprašymą. Į kiekvieną reikšmingą faktą reikia atsakyti atskirai. Šioje byloje vežėjas faktiškai tiksliai nepaneigė pagrindinio teiginio apie atstovavimą ir vėliau jau nebegalėjo ištaisyti situacijos Kasaciniame teisme.