Lietuva reikalauja, kad vežėjai sumokėtų mokestį už ankstesnius metus: kodėl pranešimai pasirodė tik dabar

Lietuvos transporto įmonės pradėjo gauti pranešimus apie nesumokėtą mokestį už šalyje įregistruotus sunkvežimius, vilkikus, priekabas ir puspriekabes. Reikalavimai apima laikotarpius nuo 2020 iki 2026 metų, o visą skolą valstybė siūlo padengti iki spalio 1 dienos. Vežėjai mokėtiną sumą turi apskaičiuoti patys. Teisininkų nuomone, tokia tvarka yra neproporcinga, nes masinio mokesčio nesumokėjimo priežastimi tapo daugelį metų neveikusi valstybės kontrolės sistema.

Valstybinė mokesčių inspekcija, VMI, individualius pranešimus išsiuntė 975 transporto įmonėms. Juose nurodytos transporto priemonės, už kurias valstybė nerado privalomojo mokesčio sumokėjimo duomenų. Kalbama apie atvejus, kai transporto priemonės techninę apžiūrą atliko kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse, dažniausiai Vokietijoje.

Įmonėms nustatytas terminas iki 2026 metų spalio 1 dienos. Mokestį leidžiama sumokėti dalimis, tačiau visa suma turi būti pervesta iki šios datos. Vėliau Lietuvos transporto saugos administracija, LTSA, gali pradėti teisinį skolos išieškojimą.

Iš pirmo žvilgsnio ši istorija gali atrodyti paprasta. Pareiga mokėti mokestį galiojo visus šiuos metus. Tačiau nuo 2020 metų valstybės sistema leido pripažinti užsienyje atliktą techninę apžiūrą nepatikrinus, ar mokestis buvo sumokėtas. Dabar daugelį metų trukusio sistemos veikimo sutrikimo padarinius siūloma pašalinti per kelis mėnesius.

Koks tai mokestis

Kalbama apie kasmetinį mokestį už Lietuvoje įregistruotas sunkiąsias krovinines transporto priemones.

Jis taikomas N2 ir N3 kategorijų krovininiams automobiliams, taip pat O4 kategorijos priekaboms ir puspriekabėms, jeigu jų leidžiamoji didžiausioji masė yra ne mažesnė kaip 12 tonų. Mokestį moka transporto priemonės savininkas arba valdytojas.

Šis mokestis dažnai painiojamas su elektronine vinjete. Tačiau tai yra du skirtingi mokėjimai. Vinjetė yra mokestis už naudojimąsi tam tikrais Lietuvos keliais. Ją įsigyja Lietuvos ir užsienio vežėjai, atsižvelgdami į transporto priemonės kategoriją ir naudojimosi keliais laikotarpį.

Mokestis, dėl kurio dabar kilo ginčas, yra susijęs su sunkiosios transporto priemonės registracija Lietuvoje. Jis sumokamas prieš privalomąją techninę apžiūrą. Mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo vienos techninės apžiūros datos iki kitos, todėl jis ne visada sutampa su kalendoriniais metais.

Būtent todėl 2020–2026 metų laikotarpio paminėjimas nereiškia, kad kiekvienai įmonei už kiekvieną transporto priemonę automatiškai apskaičiuoti septyni visi metiniai mokesčiai. Suma priklauso nuo techninių apžiūrų datų, transporto priemonės valdymo laikotarpio ir jos techninių charakteristikų.

Kaip kilo problema

Iki 2020 metų mokesčio sumokėjimas paprastai būdavo tikrinamas atliekant techninę apžiūrą. Nesumokėjus mokesčio, transporto priemonė neturėjo gauti teigiamo techninės apžiūros rezultato.

2020 metų pradžioje Lietuva automatizavo kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse atliktų techninių apžiūrų pripažinimą. Tai buvo patogu tarptautiniams vežėjams: sunkvežimis galėjo atlikti techninę apžiūrą, pavyzdžiui, Vokietijoje, o informacija apie ją patekdavo į Lietuvos sistemą.

Tačiau automatizuojant procesą valstybė neužtikrino kasmetinio mokesčio patikros. Užsienyje atlikta techninė apžiūra buvo pripažįstama, nors sistema netikrino, ar už Lietuvoje įregistruotą transporto priemonę mokestis buvo sumokėtas.

Taip tęsėsi daugiau kaip penkerius metus. LTSA ir Susisiekimo ministerija pripažįsta, kad problema kilo dėl 2020 metais valstybės institucijų priimto sprendimo. Tačiau valdžios institucijos vartoja formuluotes “mokesčio vengimas” ir “schema”, teigdamos, kad dalis vežėjų sąmoningai naudojosi kontrolės nebuvimu.

Viešai prieinami duomenys kol kas neįrodo, kad kiekviena iš 975 įmonių veikė tyčia. Vienu atveju tai galėjo būti sąmoningas sprendimas nemokėti, kitu atveju įmonės buhalterija galėjo manyti, kad techninės apžiūros pripažinimas patvirtina visų su ja susijusių prievolių įvykdymą. Kiekvienos įmonės aplinkybes teks vertinti atskirai.

Kada valstybė atkūrė kontrolę

Nuo 2026 metų gegužės 1 dienos tvarka pasikeitė. Užsienyje atlikta techninė apžiūra Lietuvoje pripažįstama tik patvirtinus, kad mokestis yra sumokėtas.

Po užsienyje atliktos techninės apžiūros vežėjui laikinai tenka kreiptis į Lietuvos techninės apžiūros centrą. Centras patikrina mokėjimą ir įrašo duomenis į nacionalinę bazę. Tokia tvarka turėtų galioti tol, kol bus pradėtas automatinis duomenų keitimasis tarp techninės apžiūros sistemos ir VMI.

Taigi galimybė toliau eksploatuoti transporto priemonę nesumokėjus mokesčio jau panaikinta. Dabartinis konfliktas susijęs su ankstesniais laikotarpiais susikaupusiomis prievolėmis.

Kiek reikia sumokėti

Vienodos sumos visoms transporto priemonėms nėra. Mokesčio dydis priklauso nuo transporto priemonės kategorijos, leidžiamosios didžiausiosios masės, ašių apkrovos, pakabos tipo ir konkrečiu laikotarpiu galiojusių taisyklių. Už vilkiką ir puspriekabę mokestis skaičiuojamas atskirai, išskyrus kai kuriuos transporto priemonių junginius, naudojamus kombinuotajam vežimui.

Naujausiame LTSA pranešime pateikiamas dažnas pavyzdys: 144 eurai per metus už N3 kategorijos transporto priemonę ir 243 eurai už O4 kategorijos puspriekabę. Bendra suma sudaro 387 eurus.

Anksčiau Susisiekimo ministerija vidutinį metinį mokestį už standartinį vilkiko ir puspriekabės junginį vertino maždaug 433 eurais. Skirtumas paaiškinamas tuo, kad 144 ir 243 eurai yra atskirų tarifų pavyzdžiai, o vidutinis vertinimas apima skirtingos masės ir techninių charakteristikų transporto priemones.

Laikotarpiams nuo 2020 metų iki 2026 metų balandžio 9 dienos imtinai taikomi ankstesniame Vyriausybės nutarime nustatyti tarifai. Techninėms apžiūroms, atliktoms nuo 2026 metų balandžio 10 dienos, taikomi nauji tarifai. LTSA atskirai paskelbė paaiškinimus, kurią tarifų lentelę taikyti kiekvienam laikotarpiui.

Įmonės turi pačios apskaičiuoti mokėtiną sumą už kiekvieną transporto priemonę. Valstybė pateikė transporto priemonių sąrašą ir metus, už kuriuos, kaip manoma, mokestis nebuvo sumokėtas, tačiau, advokatų kontoros AVOCAD duomenimis, galutinė skolos suma pranešimuose nenurodyta.

Ankstesnių laikotarpių mokėjimams VMI nustatė specialų įmokos kodą 7930. Einamajam mokesčiui už įregistruotas krovinines transporto priemones taikomas kitas kodas, todėl mokant už ankstesnius laikotarpius valstybė galės atskirai identifikuoti šias įmokas.

Kokia gali būti konkrečios įmonės suma

Net ir esant palyginti nedideliam metiniam mokesčiui, galutinė suma gali greitai išaugti. Pavyzdžiui, jeigu vežėjo parke nustatyta dešimt standartinių transporto priemonių junginių ir už kiekvieną jų mokestis nesumokėtas penkis mokestinius laikotarpius, preliminari suma gali viršyti 20 tūkst. eurų. Jei įmonė turi šimtą tokių junginių, suma jau gali siekti šimtus tūkstančių eurų.

Tai tik skaičiavimo pavyzdys, nes tikroji skola priklauso nuo kiekvienos transporto priemonės istorijos. Transporto priemonė galėjo būti parduota, laikinai išregistruota, įregistruota laikotarpio viduryje arba techninę apžiūrą atlikti anksčiau nei įprasta.

Susisiekimo ministerija bendrus galimus valstybės nuostolius nuo 2020 metų įvertino 25–36 mln. eurų. Šios lėšos turėjo būti skirtos kelių infrastruktūrai ir Valstybiniam kelių fondui. Iki masinio pranešimų išsiuntimo savanoriškai mokestį sumokėjo tik penkios įmonės, iš viso pervedusios apie 9,95 tūkst. eurų.

Kodėl pranešimus siunčia VMI, o išieškojimą ketina vykdyti LTSA

Tai vienas pagrindinių teisininkų keliamų klausimų. Įmonės pranešimus gavo iš VMI, o mokėjimai taip pat pervedami į mokesčių inspekcijos sąskaitą. Konsultacijas dėl sumos apskaičiavimo teikia LTSA. AVOCAD duomenimis, pranešimuose nurodyta, kad nesumokėjus mokesčio būtent LTSA imsis skolos išieškojimo.

Toks funkcijų pasidalijimas atrodo painus, tačiau turi formalų paaiškinimą. VMI priima ir apskaito lėšas, o LTSA atsako už transporto kontrolę ir mokesčio sumokėjimo patikrą techninės apžiūros metu.

Problema susijusi su komunikacijos kokybe. Įmonė gauna reikalavimą iš vienos institucijos, pati apskaičiuoja sumą, dėl detalių konsultuojasi su kita institucija ir kartu gauna įspėjimą apie galimą teisminį procesą. Kalbant apie prievolę, kuri kaupėsi kelerius metus įmonėms negaunant pranešimų, valstybė galėjo procedūrą paaiškinti gerokai aiškiau.

Ką sako teisininkai

Advokatų kontoros AVOCAD vadovaujantis partneris Egidijus Langys teigia, kad pati pareiga mokėti mokestį nekelia abejonių. Klausimų kyla dėl termino ir pasirinkto problemos sprendimo būdo.

Jo vertinimu, valstybė daugelį metų neužtikrino tinkamos kontrolės, o vėliau įmonėms skyrė maždaug du mėnesius dideliam duomenų kiekiui patikrinti, savarankiškai apskaičiuoti mokestį ir pervesti visą sumą. Galimybė mokėti dalimis situacijos iš esmės nekeičia, nes galutinis terminas lieka tas pats.

Teisininkai taip pat ginčytinu laiko požiūrį, kai palankesnės sąlygos gali būti suteiktos įmonėms, galinčioms įrodyti finansinius sunkumus. Finansiškai stabili transporto įmonė turi visą skolą sumokėti per nustatytą terminą, nors ši suma susidarė ir dėl daugelį metų neveikusios valstybės kontrolės.

AVOCAD pozicija leidinyje Kauno diena paskelbta kaip pranešimas spaudai. Ji atspindi advokatų kontoros argumentus ir kol kas nėra patvirtinta teismo sprendimu.

Ar vežėjas gali nemokėti dėl valstybės klaidos

Pats valstybės sistemos veikimo sutrikimas nepanaikina įstatymuose nustatytos prievolės.

Mokestis galiojo iki 2020 metų, liko galioti automatizavus sistemą ir turėjo būti mokamas Lietuvoje įregistruotų sunkiųjų krovininių transporto priemonių savininkų. Todėl dabartinių reikalavimų negalima tiksliai vadinti naujo mokesčio įvedimu atgaline data.

Kartu valstybės nurodyta skola dar nereiškia, kad kiekvienas pateiktas apskaičiavimas bus neginčijamas. Svarbios techninių apžiūrų datos, transporto priemonės charakteristikos, valdymo laikotarpis, taikytas tarifas ir anksčiau atliktus mokėjimus patvirtinantys dokumentai.

Atskiras teisinis klausimas susijęs su senų prievolių išieškojimo procedūra ir terminais, kurie gali būti taikomi konkrečiam laikotarpiui. Viešuose LTSA pranešimuose kol kas nėra išsamaus paaiškinimo, kaip šie klausimai bus nagrinėjami įmonėms pateikus prieštaravimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad visos valstybės nurodytos sumos jau yra galutinai nustatytos.

Kodėl galima suprasti ir valstybę

Įmonės, kurios kasmet mokėdavo mokestį atlikdamos techninę apžiūrą Lietuvoje, atsidūrė blogesnėje padėtyje nei vežėjai, techninę apžiūrą atlikdavę užsienyje ir mokesčio nemokėdavę.

Kai vidutinis mokestis už vieną transporto priemonių junginį siekia apie 433 eurus, šimtą transporto priemonių turinti įmonė kasmet galėjo sutaupyti dešimtis tūkstančių eurų. Per kelerius metus skirtumas tapo reikšmingas. Jis turėjo įtakos vežimo savikainai ir konkurencijai sektoriaus viduje.

Valstybė negali tiesiog ignoruoti tokios skolos. Priešingu atveju sąžiningai mokesčius mokėjusios įmonės faktiškai finansuotų kelių sistemą kartu su įmonėmis, kurios ja naudojosi nevykdydamos tokios pačios prievolės.

Tačiau teisingas išieškojimas suponuoja tikslų apskaičiavimą, aiškų atsakomybės paskirstymą tarp institucijų ir terminą, atitinkantį sukauptų duomenų apimtį. Kol kas Lietuvos institucijos išsamiai paaiškino, kaip atsirado skola, tačiau gerokai prasčiau paaiškino jos sureguliavimo procedūrą.

Ką ši istorija reiškia vežėjams

Daliai Lietuvos vežėjų finansinės pasekmės apsiribos keliais šimtais ar keliais tūkstančiais eurų. Didelės įmonės, turinčios gausų transporto priemonių parką, gali sulaukti dešimčių ar šimtų tūkstančių eurų reikalavimų.

Tikėtini trys pagrindiniai scenarijai. Dalis įmonių, patikrinusios duomenis, mokestį sumokės. Kitos tikslins apskaičiavimus ir sieks išbraukti parduotas transporto priemones, klaidingai nurodytus laikotarpius arba anksčiau sumokėtas sumas. Kai kurios įmonės gali ginčyti reikalavimus teisme, ypač jeigu kalbama apie dideles skolas arba abejonių keliančius terminus.

Pagrindinė šios istorijos problema susijusi su valstybės kontrolės nuspėjamumu. Lietuva kelerius metus pripažindavo užsienyje atliktas technines apžiūras, netikrindama su jomis susijusio mokesčio. Nustačius problemą, valdžios institucijos pasirinko griežtą terminą ir apskaičiavimo naštą perkėlė verslui.

Vežėjų pareiga mokėti mokestį išliko. Valstybės atsakomybė už tinkamą savo sistemos veikimą taip pat niekur nedingo. Būtent šių dviejų aplinkybių santykis, tikėtina, taps pagrindiniu būsimų ginčų klausimu.