Transporto atpirkimas vežėjų nebedomina?

Krovininio transporto priemonių įsigijimas su atpirkimo teise (kai po 3-5 m. gamintojas perperka transportą už likutinę vertę) buvo populiarus visais laikais, tačiau sunkmečio periodu išryškėjo ne vienas atvejis, kuomet kai kurie gamintojai savavališkai nuspręsdavo pakeisti sutarčių sąlygas ir atpirkti transporto priemonę už mažesnę kainą arba visai jos neatpirkti. Tai ir buvo esminė priežastis, dėl kurios transporto pirkimas su atpirkimo teise šiuo metu retenybė.

Žvilgsnis į praeitį

Transporto įsigijimas išperkamosios nuomos būdu turi nemažai privalumų, kuriais vežėjai anuomet suskubo pasinaudoti. Pirkėjas sutarties galiojimo laiku moka mažesnes įmokas, o sutarčiai pasibaigus gali rinktis jam priimtiną variantą iš kurių vienas – grąžinti pardavėjui transportą už likutinę jo vertę.  Dauguma sunkiojo transporto gamintojų atstovų sutikdavo parduoti transportą tokiomis sąlygomis, tačiau krizės periodu, kai kurie gamintojai leido sau sutarčių sąlygas „šiek tiek“ pakoreguoti.

„Kässbohrer“ puspriekabes, priekabas parduodančio TIMEX S. A. filialo pardavimų vadovas Rimvydas Rutkauskas apibendrindamas tuometinę situaciją atskleidė, kad gamintojai keitę sutarčių sąlygas atitinkamai stengėsi sumažinti savo riziką. „Krizės metu juk niekas negalėjo prognozuoti, ar ta krizė gilės, ar ekonomika kaip tik atsigauna, transporto kainos krito, o jei atpirkimo sutartyje įvardinta konkreti suma arba procentais išreikšta likutinė transporto priemonės vertė, gamintojams labai didelė rizika patirti nuostolius. Atperkama puspriekabė, vilkikas galėjo būti atpirktas, už tai dienai neprotingą kainą.“ – pasakojo R. Rutkauskas.

Daugiau nei dešimties metų darbo transporto srityje turintis pašnekovas prisiminė, kad iki krizės, kai situacija rinkoje buvo stabili ir aiški, įprastai su klientais buvo derinamas atpirkimas už procentais išreikštą transporto likutinę vertę. Po 3 metų transportas buvo atperkamas maždaug už 45 proc. likutinę jo vertę, o po 5 m. – iki 30 proc. Tačiau, anot pašnekovo, net tuomet, kai rinka buvo stabili, tai buvo gana drąsus ir rizikingas gamintojų atstovų sprendimas.

Kai kurie gamintojai reaguodami į nestabilią situaciją rinkoje darė išvadas ir koregavo sutarčių sąlygas, dėl ko gana skaudžiai nukentėjo šalies vežėjai – transporto buvo daug, tačiau nebuvo, ką vežti.

Krizė – pardavėjus paskatino įjungti „saugiklius“

Ekonominis sunkmetis – buvo gera pamoka visiems verslininkams. Anuomet populiarus transporto priemonių įsigijimas su atpirkimo teise  dabar sumažėjęs iki minimalios ribos. R. Rutkauskas atskleidė, kad nuo 2011 m. nebuvo nei vieno kliento, kurį domintų „Kässbohrer“ puspriekabių ar priekabų atpirkimo galimybė. Kito gamintojo „Schwarzmueller“ puspriekabes atstovaujančios UAB „Ligranta“ pardavimų vadybininkė Jurgita Gražulienė, taip pat patvirtino, toks pirkimo būdas – nebepopuliarus. Įmonės klientai sako: „Mes perkame ne tam, kad parduotume, o tam, kad dirbtume.“

Vis tik, jei atsiranda užsakovų, kurie pageidautų įsigyti transporto su atpirkimo teise, kalbintų gamintojų atstovai ieškotų kompromisų, tačiau sutartis sudarytų nurodydami atpirkimo sąlygas pagal rinkos kainą. R. Rutkauskas sakė: „Jei būtų deramasi dėl atpirkimo, turi būti įvardinamos tam tikros sąlygos, kaip transporto nusidėvėjimas, pateikimas į auto įvykius, kad būtų remontas atliktas autorizuotame servise, atitinkamas būtų padangų rašto gylis, sertifikacija transporto priemonės neiškomplektuota. Geriausia tartis atpirkti transporto priemonę už tais metais (po 3-5 m.) vyraujančią vidutinę rinkos kainą.“ Šiai pozicijai pritarė ir J. Gražulienė sakydama, kad gamintojas sutikdamas atpirkti transportą turi pasilikti „saugiklį“, kad galėtų atpirkti transportą už vidutinę rinkos kainą.

Vežėjai siaubūnai?

„Saugiklius“ įjuntgi gamintojus paskatino ir kita sunkmenčio metu išryškėjusi realija. Nors kai kurie gamintojai keitė sąlygas, tačiau vežėjai taip pat nesnaudė. 2008 – 2010 m. išperkamosios nuomos bendrovės terminams pasibaigus, gamintojai sulaukdavo tokių grąžinamų automobilių, kurie vos pajudėdavo iš vietos. Kai kurie vežėjai iš automobilių įsigudrindavo išplėšti viską, kas tik buvo įmanoma: magnetolas, šaldytuvus, kondicionierius, ratlankius, akumuliatorius, kitas detales, kurias vėliau parduodavo, perdėdavo į kitus automobilius.

Kaimynai latviai tuomet šią problemą sprendė naudodami drastiškus metodus. Kai ateidavo terminas atpirkimui grąžinti vilkikus, skolų išieškojimo įmonės automobilius tiesiog stabdydavo gatvėje, išsodindavo vairuotojus ir pasiimdavo transportą. Latvių kompanijos, taip elgėsi bijodamos, kad naudojant įprastas priemones, pavyzdžiui, siunčiant raštišką pranešimą grąžinti transportą, bus grąžinti suniokoti automobiliai.

Kaip sakė „Mercedes-Benz” sunkvežimiais prekiaujančios UAB „Silberauto“ krovininių automobilių pardavimo vadovas Paulius Kriaučiūnas, nuo 2010 metų lizingai itin atsargiai skolina pinigus ir daro tai tik „švarią” praeitį turinčioms bendrovėms. Didesnis išperkamosios nuomos bendrovių atsargumas, atsakomybė įtakojo tai, kad „Nuo 2010 metų atvejų, kai turtas grąžinamas, ir dar suniokotas, liko vienetai.“ Tačiau kito sunkvežimių atstovo nuomonė buvo priešinga. „Iveco CAPITAL“ vadovas Alfredas Vilkevičius mano, situacija nuo ankstesnių laikų nepasikeitė. Anot jo, kai klientas tampa nemokus, tuomet ir prasideda transporto niokojimas, detalių keitimas ir pan. „Vienintelis vaistas šioje situacijoje – prieš atiduodant automobilius reikia labai atidžiai analizuoti būsimo kliento finansinę būklę ir įvertinti jo būsimą gebėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus pagal pasirašytą sutartį,“ – sakė A. Vilkevičius.

Transporto būklė jį grąžinant atpirkimui, yra taip pat svarbus faktorius įtakojantis atpirkimo sąlygas. Todėl šiuo metu gamintojai atidžiau vertina klientus ir suteikdami jiems galimybę įsigyti transportą su atpirkimo teise, tai daro atsižvelgdami į atperkamo transporto būklę ir, žinoma, tais metai galiojančią vidutinę rinkos kainą.