Transporto grūsčių matematika: sudegintos nervinės ląstelės ir ekonominiai nuostoliai

Vieni sostinės vairuotojai niurzga, kad į darbą nuvažiuoti neįmanoma, nes tenka valandą prastovėti grūstyse, kiti sako, kad mums iki vakarietiškų transporto spūsčių dar toli. Bet kokiu atveju šiais laikais viską galima suskaičiuoti. Taigi šįkart apie tai, kiek kainuoja žmonių stovėjimas transporto spūstyse.

Stovintys transporto grūstyse stengiasi laiką leisti kaip įmanoma turiningiau: kas klausosi muzikos, kas reikalus tvarko telefonu, kas sprendžia kryžiažodžius, kas skutasi ar darosi makiažą, galų gale užkandžiauja. Žmonės vienaip ar kitaip prisitaiko prie realybės. Juk tie, kas Vilniuje į darbą turi atvažiuoti aštuntą ryto ir namo gali važiuoti penktą, nori nenori kasdien bent po pusvalandį praleidžia grūstyse. Padauginkime tai iš darbo dienų skaičiaus ir pastebėsite, kad per metus grūstyje prasėdite iki dviejų savaičių! Ir tai anaiptol neprilygsta sėdėjimui kurorte – kvėpuojate iš duslintuvų sklindančiais teršalais, deginate savo nervines ląsteles… ir taip per metus nepastebimai prabėga pusė jūsų atostogų.

Mokslininkai viską suskaičiavo

Transporto grūstys – tai ne tik jūsų sudegintos nervinės ląstelės, bet ir didžiuliai ekonominiai nuostoliai, kurie kasmet valstybei bei jos gyventojams kainuoja milijardus litų. Šiais laikais viską galima suskaičiuoti ir ne visi žino, tačiau dvejų metų transporto grūstys Lietuvoje taip pat buvo suskaičiuotos. Kiek jos tiksliai kainuoja, suskaičiavo Vilniaus Gedimino Technikos universiteto mokslininkai.

Vilniuje registruota per 300 000 transporto priemonių, dar per 100 000 atvažiuoja į sostinę darbo reikalais. Jeigu dar pridėsime tranzitinį transportą, gausime, kad mūsų sostinės gatvėmis kasdien pravažiuoja mažiausiai po pusė milijono automobilių, kurie toli gražu ne visada telpa gatvėse.

Lietuvos miestų transporto specialistu tituluojamo, VGTU profesoriaus, technologijos mokslų daktaro Jono Butkevičiaus teigimu, vien tik Vilniaus transporto spūstys Lietuvai kiekvienais metais kainuoja po kelis milijardus litų.

Prieš penkerius metus, kai išgyvenome ekonominį pakilimą, Vilniaus transporto spūstys atnešė net 3,8 milijardus litų nuostolių! 2010 metais dėl sunkmečio sumažėjo transporto srautai ir atitinkamai sumažėjo dėl grūsčių patiriami nuostoliai, tačiau transporto srautas ir vėl didėja, tad natūralu, kad didėja ir patiriami nuostoliai.

„Buvo atliktos dvi studijos. Šiuose moksliniuose darbuose nebuvo nagrinėjama tik spūsčių problema. Jose buvo skaičiuojami visi nuostoliai, patiriami dėl neigiamo transporto poveikio urbanistinėse zonose – tai ir aplinkos užterštumas (oro, vandens, dirvožemio tarša), keliamas triukšmas, eismo įvykiai, bei, žinoma, spūstys didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje“, – pasakoja prof. dr. J. Butkevičius.

Pirmoji studija buvo atlikta 2005 m., antroji – 2008 m. Po to prasidėjo sunkmetis ir tokiems skaičiavimams nebeliko pinigų…

Iš kur tokios sumos?

Kai sužinojau, kokio dydžio šios sumos, nejučia pagalvojau: „iš kur tokie skaičiai“? Pasirodo, mokslininkai naudojasi visame pasaulyje pripažinta skaičiavimo metodika, kurią naudoja ir Vakarų Europos šalių mokslininkai.

Miesto gatvės – lyg žmogaus organizmo kraujotakos sistema, jeigu užsikiša – lauk infarkto. Mokslininkai skaičiuoja, kad vidutiniškai vieno automobiliu nuvažiuoto kilometro kaina, įskaitant degalus, nuvertėjimą, detalių dėvėjimąsi ir pan., kainuoja maždaug vieną litą. Sunkvežimis tą patį atstumą nuvažiuoja maždaug trimis litais brangiau. Stovint grūstyje ši suma išauga, nes automobiliai sudegina daug daugiau degalų.

O kur dar oro tarša, triukšmas ir kiti veiksniai, turintys tiesioginį poveikį žmogaus organizmui? Reikia skaičiuoti ir eismo įvykius, kurie gan dažnas reiškinys eismo spūstyse. Šiuo atveju sunku suskaičiuoti vienintelį veiksnį – psichologinį poveikį žmogui ir sudegintas nervines ląsteles.

Pasak prof. dr. J. Butkevičiaus, visus šiuos nuostolius patiria ne tik valstybė, bet ir žmonės, privačios įmonės ir pan., galbūt todėl šie skaičiai atrodo itin įspūdingi.

Sunkvežimiai – atskira matematika. Reikia turėti omenyje krovinius, kuriuos jie gabena, galbūt greitai gendančius produktus, vėlavimus pristatyti prekes ir pan. (pavyzdžiui, betono maišyklė statybų bendrovei dėl grūsties atgabena jau sustingusį mišinį).

Konkrečius pavyzdžius galima vardyti ir vardyti. Prasideda nesutarimai tarp bendrovių ir dar daugiau moralinių bei tiesioginių materialinių nuostolių ir pan. Galų gale visa tai pateikiama pinigine išraiška.

Ką daryti?

Laikas pradėti kitaip skaičiuoti. Gaila, kad valdininkai nelabai kreipia dėmesį į mokslininkų paruoštas studijas ir sumas, kurios skamba labai įspūdingai. Jeigu reikia rekonstruoti sankryžą, pastatyti viaduką ar požeminę perėją, dažniausias valdininkų atsakymas – nėra pinigų. Tačiau ar tikrai negalima surasti kelių milijonų litų, jeigu toje pat vietoje susidarančios grūstys per metus valstybei bei jos žmonėms kainuoja keleriopai daugiau?

Viena kita kelių lygių sankryža, kurioje išnyktų šviesoforai, būtų tikras išsigelbėjimas. Taip, pastatyti viadukus kainuoja keliasdešimt milijonų litų, tačiau jeigu skaičiuotumėm dėl grūsčių sumažėjusius nuostolius, tokios sankryžos itin apkrautose transportu vietose atsipirktų per kelerius metus.

Elementarių pavyzdžių – apstu. Kone kiekviename Vilniaus mikrorajone galima nurodyti bent po vieną probleminę sankryžą ar avaringą vietą, kur piko metu susidaro didžiulės transporto grūstys.

Bet kokiu atveju, transporto srautai nenumaldomai auga ir netgi, rodos, geriausiai įrengtose ir moderniausiai atrodančiose sankryžose piko metu vis tiek susidaro transporto grūstys. O perspektyva niūroka – transporto srautai tik augs.

Galbūt tikrai laikas dalį žmonių srauto sostinėje grūsti po žeme? Negi jau laikas kasti metro tunelius? Deja, atsakymų dar teks palaukti – savivaldybėje jau nutilo ginčai ir lieka neaišku, kur reikės padėti padidėjusį žmonių srautą po keliasdešimties metų: ar lįsti po žeme ir ruoštis tiesti pirmasias metro linijas, ar dar labiau apkrauti gatves įrengiant tramvajus.

„Svarbiausia, kad pratikai įsiklausytų į mokslininkų rekomendacijas, o šios išsamios ir daug darbo reikalaujančios studijos neatsigultų valdininkų stalčiuose“, – sako prof. dr. Jonas Butkevičius.