Vairavimo ypatumai Italijos greitkeliuose: greitai, drąsiai, nepigiai

Savaitės pradžioje Italiją sukrėtė tragiškas įvykis: greitkelyje tarp Neapolio ir Avelino nuo 40 metrų aukščio viaduko nulėkė autobusas su maldininkais. Žuvo 38 žmonės – šeimos, mažamečiai vaikai. Kol kas iki galo neaiški tikroji klaikios katastrofos priežastis: pernelyg didelis greitis, techninis gedimas ar užsnūdęs vairuotojas.

Vienaip ar kitaip, Europa susidomėjo Italijos greitkeliais. Dabar – atostogų ir kelionių sezono įkarštis, Italijos keliuose – daugybė automobilių su užsienietiškais numeriais. Vieni greitai apsipranta su itališkais vairavimo ypatumais ir tampa „italais“. Kiti stengiasi laikytis savo šalies vairavimo tradicijų, vairuoja atsargiai, o kai kas – netgi su tam tikra baime.

Ar saugūs Italijos greitkeliai? Ar smagu vairuoti šios šalies lygumomis, kalnais ir kalvomis? Ar verta mokėti nemažus pinigus už mokamus greitkelius? Kokie pavojai tyko keliuose? Šie klausimai iškyla kiekvienam vairuotojui, kuris pirmą kartą įvažiuoja nuosavu automobiliu į Italiją – įdomią, temperamentingą, tačiau įvairių eismo netikėtumų galinčią pateikti valstybę.

Kad ir kokie būtų pirmieji vairavimo Italijos greitkeliais įspūdžiai, jau nuvažiavus pirmąją kilometrų šimtinę aiškėja intriguojantis dalykas – nuobodžiauti prie vairo neteks. Teks porą, o gal ir daugiau kartų riebiai nusikeikti. O kartais ir švilpelėti iš nuostabos.

Italų vairavimo ypatumai. Per dvidešimt metų Italiją automobiliu išmaišiau skersai ir išilgai. Teko vairuoti 11 kilometrų ilgio Lampedūzos saloje, netoli Afrikos, teko važiuoti ir didingais Aostos slėnio tarpekliais, Monblano papėdėje. Ir vis tiek vienareikšmiškai atsakyti į klausimą – ar gerai vairuoja italai, nesiryžčiau.

Kai žemyn, į pakalnę staigiu posūkiu šaunančiame požeminiame tunelyje prasideda F1 lygio manevrai – kažkas nediduke „Alfa Romeo“ iš kairės juostos braunasi į vidurinę, paskui į dešinę, o paskui atgal į kairiąją – norisi prapliupti plojimais. Bravo, bravissimo! Nejučia pradedi galvoti, kad italai vairuoja gerai. Ši nuomonė dar labiau stiprėja, kai atsiduriame Romos ar Milano „raccordo“ – žiedinio apvažiavimo greitkelyje. Ryte ir po darbo čia vyksta profesionalios lenktynės: kas pirmas išnirs iš kamščio beprotiškai keisdamas eismo juostas.

Bet neverta skubėti su išvadomis. Kai prieš pat nosį, neparodęs posūkio, į jūsų juostą įlėks barškantis fiatas ir paleis juodų dyzelino dūmų kamuolį, entuziazmas šiek tiek nuslūgs. Italai nerodo posūkių. Italai yra pernelyg dideli individualistai, kad dalintųsi su aplinkiniais informacija apie savo maršrutą.

Kita didžioji Italijos greitkelių problema – kairioji eismo juosta. Nesvarbu, kiek eismo juostų yra greitkelyje – dvi, trys ar keturios, bet kraštinė kairioji bus visada užimta.

Susidaro vaizdas, kad Italijoje laikytis dešinės – gėdingas dalykas. Eismo dalyviai, kurių transporto priemonės variklis neviršija tūkstančio kubinių centimetrų, stengiasi važiuoti „Ferrari“ ir „Maserati“ skirtoje eismo juostoje. Todėl nereikia stebėtis, kad Italijoje tam tikros automobilių vertybės yra perkainojamos. „Ferrari” ir „Maserati” važiuoja sunkvežimiams skirtoje juostoje.

Pašėlęs ritmas ir intensyvumas. Įvažiavusieji į Italiją iš Šveicarijos arba iš Austrijos pasijunta tarsi lenktynių trasoje. Visi lekia kaip išprotėję ir netgi ramiai savo šalyse važinėję austrai ar šveicarai Italijoje tampa lenktynininkais. Užsienio turistus anksčiau ar vėliau įveikia greičio euforija: jeigu visi važiuoja greitai, kodėl aš turėčiau važiuoti lėtai?

Kita vertus, greitą važiavimą Italijoje diktuoja ne vien tik pietietiškas temperamentas. Tai didelė šalis, ir atstumai joje dideli. Mokami greitkeliai driekiasi beveik 6 tūkstančius kilometrų. Keliaujantieji iš Lietuvos į Romą, paprastai į Italiją įvažiuoja iš Austrijos. Laukia 770 kilometrų atstumas, 8 ar 9 valandos vairavimo ir 50 eurų (172 litai) sąskaita už greitkelį. Jeigu kelionės maršrutas driekiasi į pietus – mašinoje teks praleisti visą dieną.

Ar verta mokėti nemažus pinigus už mokamus greitkelius? Patirtis rodo, kad verta. Ypač tais atvejais, kai norima per tam tikrą laiką nuvykti iš taško A į tašką B. O jeigu knieti išmėginti stabdžius ir variklio aušinimo sistemą aukštikalnių serpantinuose, kantrybę – nesibaigiančiose sankryžose ir prie galybės šviesoforų, tąsyk keliai pažymėti santrumpa SS (it. strada statale – valstybinis kelias) tiks tokiems išmėginimams.

Kai kuriuose šalies regionuose tiesiog nelabai yra iš ko rinktis: pavyzdžiui, greitkelis A 10 Genuja – Ventimilija. Didesnė jo dalis įrengta po žeme – ilguose tuneliuose arba ore – tarp viršukalnių pakibusiuose viadukuose.

Italija yra viena tų valstybių, kuri skirtingais tarifais apmokestina įvairius greitkelio ruožus. Mokama grynais arba kreditine kortele išvažiuojant iš greitkelio.

Apmokėjimo sistema – lanksti ir patogi. Kas atsitinka, jeigu vairuotojas pralekia nesumokėjęs? Uždaryti varteliai paskutinę akimirką vis tiek atsidarys, ir niekas nesivys pažeidėjo. Jo valstybinis numeris bus nufotografuotas, o sąskaita atsiųsta į namus. Teoriškai taip turėtų būti. O praktiškai taip atsitinka retai.

Policijos pareigūnai Italijos greitkeliuose – reti svečiai. Čia manoma, kad pažeidėjų gaudymas greitkelyje yra pavojinga eismo trukdymo forma. Tiesa, tai nereiškia, kad niekas pažeidimų nemato. Sistema „Tutor“ atskiruose greičio ruožuose matuoja vidutinį greitį ir automatiškai siunčia baudas į namus.

Tai reiškia, kad kelis kilometrus galima pralėkti ir 200 kilometrų greičiu, niekas pernelyg nesidomės. Bet tam, kad būtų išvengta pažeidimo teks pristabdyti. Beje, Italijoje baudžiami net tie, kurie viršija greitį 2 kilometrais – bauda 41 euras (141 litas). Viršiję daugiau kaip 10 km, mokės 168 eurus (580 litus).

Italijos greitkelių restoranuose galima pasivaišinti vynu ir alumi. Šioje šalyje patys vairuotojai sprendžia, kiek išgėrę galės sėsti prie vairo. Oficiali leistina riba – 0,5 promilės. Šiaurės Italijoje šis rodiklis šį tą dar reiškia, pasitaiko šiokių tokių tikrinimų. Pietų Italijoje jis beveik nieko nereiškia. Bet Pietuose nelabai kam šauna į galvą piktnaudžiauti alkoholiu. Per pietus vyno „ketvirtuką“ išgėręs vairuotojas Italijoje nelaikomas pavojumi eismui.

Tačiau yra nusižengimų, už kuriuos baudžiama be pasigailėjimo. Viena didžiausių nuodėmių Italijos greitkeliuose – sustoti ne degalinėje, o tiesiog kelkraštyje be labai rimtos priežasties.

Policija atlėks kaipmat ir pasiteiraus, kas atsitiko. Jeigu vairuotojas užsimanė viso labo kojas pramankštinti neleistinoje vietoje – bus atimtos vairavimo teisės. Lygiai taip pat be ceremonijų bus atimtas vairuotojo pažymėjimas tuo atveju, jeigu vairuotojas kamštyje praras kantrybę ir surizikuos įsukti į vadinamąją „corsia di emergenza“ – gelbėtojų juostą.

Vykstantys į Italiją, turėtų nepamiršti, kad šioje šalyje esama vadinamųjų eismo „Bermudų trikampių“. Vienas jų – A 3 tapo adrenalino mėgėjų klasika, jis tradiciškai vadinamas pavojingiausia magistrale Italijoje, o gal ir visoje Europoje. A 3 jungia šiaurės Italiją ir pietų Italiją.

Iš Milano važiuojant į pietus svarbiausia šalies magistrale A 1, kuri poetiškai vadinama „autostrada del Sole“ (it. saulės greitkelis), į pietus nuo Salernu prasideda legendinė A 3. Ji baigiasi ties Kalabrijos Redžu. Čia baigiasi ir žemyninė Europa. Anapus Mesinos sąsiaurio — Sicilijos sala, dar toliau į pietus — Viduržemio jūra ir Afrika.

A 3 statyba prasidėjo 1962 metais, kai nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Praėjo pusė šimtmečio, tačiau greitkelis Salernas—Kalabrijos Redžas tebestatomas iki šiol. Kalabrijoje vis dar kasami tuneliai, tęsiami šlaitų tvirtinimo darbai, iki šiol asfaltuojamos kai kurios eismo juostos. Čia niekada negali žinoti, ką rasi išniręs iš tunelio. Reikia būti velniškai atsargiam ir budriam.

Pavojingiausias A—3 ypatumas: nuolat kintantis greitis ir eismo juostų skaičius. Įsibėgėjęs iki didžiausio leistino greičio — 130 kilometrų per valandą – po kelių akimirkų vairuotojas jau turės „gulti“ ant stabdžių, nes iš trijų eismo juostų lieka viena. Po dešimties kilometrų viskas kartojasi.

Greitkelio Salernas—Kalabrijos Redžas ilgis — 443 kilometrai. Įvairiose trasos atkarpose galima susidurti su greičio apribojimo mozaika: greitis ribojamas iki 80, 60 arba 40 km greičiu. Kelionė iš Salerno iki Kalabrijos Redžo paprastai trunka 6-8 valandas. Tačiau tai vienintelis greitkelis, už kurį Italijoje nereikia mokėti. Užsienio turistai dažnai juokauja, kad Italija jiems turėtų mokėti už drąsą ir kantrybę.

Šiaip ar taip, pavojingiausias Italijos greitkelis yra ir pats brangiausias. Gal net visoje Europoje. Vos 30 km ilgio ruožas tarp Sičinjamo iki Lukanijos Atenos kainavo 597 milijonus eurų (2,06 mlrd. Lt). Italijos greitkelių bendrovė ANAS galutinai pasimetė, skaičiuodama, kiek galėtų kainuoti viso greitkelio A 3 darbai. Ekonomistai sako, kad ne mažiau kaip 9 milijardų eurų (31,5 mlrd. Lt).

Eiliniam vairuotojui šie dalykai nelabai rūpi. Rūpi gyvybė ir kelionės malonumas. Italijos greitkelių rodeo tinka drąsiems, kantriems ir mėgstantiems adrenaliną.