Kaip transportuoti 17 tonų sveriantį magnetą?

Ir ne šiaip iš taško A į tašką B – o per pusę Šiaurės Amerikos žemyno? Nieko stebėtino, kad kelionė iš Niujorko į Ilinojaus valstiją (prie Didžiųjų ežerų) tęsėsi ne savaitę ir ne dvi. Labai nestandartinis logistikos uždavinys – dėl gabaritų, masės ir… magnetiškumo? Automobiliai juk – metaliniai… Kas bus, kai prie keliu vežamo magneto pradės kibti pravažiuojantys automobiliai ir kitokia metalinė smulkmė – gatvių šiukšliadėžės, elektros laidai?

Vaizdelis būtų tikrai nekasdieniškas. Laimė, gigantiški magnetai transportuojami išjungti, kai jų indukcinėmis ritėmis neteka elektros srovė. Vis dėlto, nors šis iššūkis viliojamai egzotiškas, jis – ne pats rimčiausias.

Vežti plačiais greitkeliais tokių gabaritų magnetą nebūtų prasmės – pasiekus įvažiavimą į kitą valstiją, toks krovinys netilptų pro valstijų sienų užkardas. Skraidinti sraigtasparniu – pernelyg rizikinga: jei 17 t krovinys netyčia sugalvotų nukristi ant elektros perdavimo linijų, dalis šalies netektų elektros.

Vienintelė alternatyva – vandens kelias. Kelionę pradėti nuspręsta birželį – tada mažiausiai uraganų, nebūna užšalusių upių.

O superlaidaus „magnetuko“ staiga prireikė Ilinojuje esančios Fermi nacionalinės greitintuvo laboratorijos (Fermi National Accelerator Laboratory) mokslininkams, tyrinėjantiems miuonus – eikliąsias subatomines daleles.

30 mln. JAV dolerių naujai įrangai šiais JAV ekonomikai nelengvais laikais pasirodė pernelyg didelė prabanga, todėl buvo nuspręsta magnetą pasiskolinti iš Brukheiveno nacionalinės laboratorijos (Brookhaven National Laboratory) Long Ailendo saloje.

Sąlyga buvo labai paprasta: jeigu Čikagos mokslininkai pajėgs jį pasiimti ir parsigabenti – magnetas jų. Tiesa, sąlyga buvo ne vienintelė: magneto dar ir negalima išmontuoti. O plukdyti jį reikėjo itin apdairiai, nes net ir poros milimetrų pažeidimas galėjo nepataisomai sugadinti vidinių indukcinių ričių konstrukciją.

Keletas skaičių:

Plotis -15 metrų.

Svoris – 17 tonų.

Kelionės nuotolis – 5,1 tūkst. km.

Kelionės kaina – 3 mln. JAV dolerių.

Starto vieta – Brukheiveno nacionalinės laboratorijos pastatas nr. 919 Long Ailendo saloje. Kad magnetas kelionės metu nenukentėtų, jo „kraustymo komanda“ sukonstravo specialią plieno konstrukciją. Su „šarvais“ magnetas svėrė jau 53 t. Visų pirma didžiulis ir labai jautrus krovinys buvo užkeltas ant specialaus vilkiko su 64 ratais (po 32 ratus kiekvienoje pusėje).

Birželio 24 d. vidurnaktį policijos eskorto lydymas specialusis vilkikas su šiuo kroviniu išriedėjo į Viljamo Floido kelią, kuris buvo uždarytas. Kai kur pakelėje buvo nupjauti krovinį kliudyti galėję medžiai. Krovinys kelionės metu užėmė visas keturias eismo juostas. Maksimalus judėjimo greitis – 25 km/val.

Į uosto prieplauką magnetas buvo atvežtas per porą valandų. Magnetą į baržą perkėlė specialus kranas. Kitas 3,5 savaitės barža plaukė rytine Š. Amerikos žemyno pakrante. Įdomu tai, kad barža plaukė ne šiaurės, o pietų kryptimi – apiplaukė Floridos kyšulį, plaukė Meksikos įlankos pakrante iki Misisipės žiočių. Dėl didelio bangavimo krovinys penkias paras prastovėjo Česapiko įlankoje.

Toliau – upe aukštyn. Tiksliau – upėmis aukštyn (Misisipės, Ilinojaus ir Depleino upėmis). Kelionė užtvankomis ir šliuzais sunkumų nesudarė. Sustota buvo tik kartą, Tenesio valstijoje – dėl rūko. Pasiekus vandens kelionės finišą, magnetas buvo vėl perkeltas ant šešiasdešimtketurračio vilkiko ir į Ilinojaus valstiją keliais buvo vežamas tris paras.

Liepos 26 d., 4:07 val. vietos laiku magnetas atvyko į Fermi laboratoriją.

Šiuo metu magnetas laukia maždaug už 1,5 km nuo vietos, kuriame jis bus įrengtas – ten statomas specialus pastatas. Keletą mėnesių fizikai tikrins, ar kelionės metu magnetas nepatyrė pažeidimų. Kol kas niekas nežino, ar kelionė pavyko ir ar magnetas veiks.