Smulkiųjų vežėjų problemos ir perspektyvos pagal Sigitą Česnavičių

Ne tiek jau daug smulkių ir vidutinių vežėjų taip aktyviai kovoja gindami savo interesus Valstybinėse institucijose kaip komercinės įmonės „Ekosig“ savininkas Sigitas Česnavičius. Įmonė jau antrą dešimtį teikia tarptautinių pervežimų ir ekspedijavimo paslaugas, todėl ilgametis jos steigėjas turėjo ką papasakoti apie ne tik apie aštriausias transporto sektoriaus problemas, bet ir apie įmonės narystę Nacionalinėje vežėjų automobiliais asociacijoje „Linava“.

Įmonę „Ekosig“ įkūrėte prieš 20 metų. Kaip prasidėjo Jūsų veikla transporto sektoriuje?

Iki transporto verslo dirbau komunalinio ūkio sistemoje, todėl tiekimo klausimais aktyviai važinėjau po visą Sovietų sąjungą. Atėjo laikas, kai reikėjo ieškoti kito darbo ir turėdamas daug naudingų ryšių tuometinėje Sovietų Sąjungoje, iš Rusijos, pradėjau vežti valymo įrenginius statyboms, cinkuotas skardas kitas medžiagas, vėliau dirbau su naftos produktais. 1997 m. nerealiai pabrangus licencijoms, nusprendžiau dirbti transporto sektoriuje ir 1991 m. įsteigiau komercinę firmą „Ekosig“, kuri sėkmingai dirba iki šiol. Kaip ir daugelis smulkių įmonių pradėjome veiklą iš savo asmeninio, artimųjų kapitalo. Įsigijome mašinėlę, paskui kitą… Taip ir dirbame dabar šiuo metu turėdami 6 automobilių parką.

Kokiomis kryptimis dažniausiai vežate krovinius?

Ankščiau dirbome su Rytų ir Vakarų šalimis, tačiau kadangi automobiliai buvo „lizinginiai“, krizės laikotarpiu sumažėjo apyvarta. Dėl apyvartinių lėšų stokos, pradėjome važinėti tik į Rusiją. Dabar daugiau stengiamės  Lietuvoje pagamintus produktus  vežti į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą. Taip turime mažiau problemų dėl trišalių leidimų.

Įkūrėte Smulkių ir vidutinių vežėjų asociaciją. Ar Lietuvos Nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ nepakankamai gerai atstovavo smulkiųjų ir vidutinių vežėjų interesus?

2002 m. „Linavoje“ buvo 1048 smulkių verslo įmonių (turėjusių 1-5 automobilius), kurios tada sudarė 64,3%, visų asociacijos narių (1620 įmonių). Smulkiųjų vežėjų buvo daug, todėl prasidėjo aktyvus įmonių žlugdymas, akcentuojant, kad smulkus vežėjų verslas vykdo kontrabandą. Iš patikimų šaltinių gavau informaciją, kad jau parengtas projektas, kaip sumažinti smulkiuosius vežėjus ir juos pašalinti iš rinkos. Prasidėjo reikalavimai turėti ne mažiau kaip 5 automobilius, padaryti ne mažiau kaip 100 reisų, panaudojant 100 TIR‘ų ir pan.

Tuo metu „Linavoje“ buvo labai didelis mokestis, norint iš kandidato pozicijos  pereiti į tikruosius narius, stojamasis mokestis, kurio smulkūs vežėjai mokėti neįstengė ir dauguma buvo tik kandidatais (1030 įmonių), kurie negalėjo aktyviai dalyvauti asociacijos valdyme, Kongresuose ir t.t. Be to, didžiosioms įmonėms mūsų smulkių vežėjų problemos buvo svetimos. Mums su bendraminčiu verslininku S. Kubiliumi kilo mintis, kad reikia imtis kažkokių priemonių, norint neprarasti turimo smulkaus verslo.  Dar atsirado keletas entuziastų (iš jų šiame versle likome aš ir Mečislovas Atroškevičius), su kuriais įsteigėme Smulkių ir vidutinių vežėjų asociaciją, kuri aktyviai atstovautų ir gintų mažesnių įmonių interesus. Vėliau prisijungė ir kitos įmonės.

Dabar dėl savo veiklos Smulkių ir vidutinių vežėjų asociacija kartais yra labiau vertinama nei „Linava“. Atstovaudami mažesnius vežėjus veikiame taip aktyviai, kad mus daugiau pastebi nei „Linavą“.

Kaip šiuo metu vertinate situaciją  asociacijoje „Linava“ ir kokią naudą išskyrus TIR knygeles Jūsų įmonė gauna iš narystės?

Mes, smulkūs vežėjai, patys gindamiesi, patys dirbdami, eidami, daugiau davėme šiai asociacijai nei ji mums. Anksčiau asociacijos darbuotojai mus kritikuodavo, siuntinėdavo iš vieno kabineto į kitą, kad papildoma medžiagą jiems surinktumėme ir pan. „Linavos“ darbuotojai transporto neturi, todėl jiems neįdomios mūsų problemos: „atsėdi“ ir išeina, o mes ir toliau liekame su savo problemomis. Į vežėjus jie žiūrėdavo „iš aukšto“, tarsi mes būtume jų samdiniai, o ne jie mūsų. Dabar jau jaučiamas judėjimas: darbuotojus galima sutikti susirinkimuose, sprendžiant vežėjams aktualius klausimus, todėl tikimės, kad „Linava“ vis aktyviau pradės atstovauti vežėjų interesus aktualiais klausimais.

Transporto sektoriuje akcentuojate tris esmines problemas, tai: draudimai, trišaliai leidimai ir eilės pasienyje.  Dėl ko šios sritys problematiškos ir  kokius galimus sprendimus įžvelgiate?

Privalomasis draudimas

Mūsų metinė vieno vilkiko apyvarta sudaro apie 130000 Lt., o išsiuntęs užklausas draudimo bendrovėms dėl privalomojo draudimo  gavau pasiūlymus, su 70 000 – 90 000 Lt. draudimo kaina vienai transporto priemonei. Privalomojo draudimo kainos – labai aktuali problema šiandien, tačiau „Linavos“ Prezidiumo nariai iš didelių įmonių šį klausimą galimai stabdo, nes patys turi dideles įmones, juristus ir turėdami daugiau automobilių, gauna geresnes kainas iš draudikų.

 Anglijoje įprasta dirbtinai sukurti draudiminius įvykius. Pavyzdžiui, mieste lėtai važiuoja vilkikas, o senesnės lengvosios mašinos vairuotojas pasistengia sudaryti tokią situaciją, kad atsitiktų nedidelė avarija.  Tada šios mašinos vairuotojas dar sugeba iš gydytojų gauti sau naudingą pažymą dėl nukentėjimo avarijos metu, kreipiasi į draudimo bendrovę, kuri padengia visas išlaidas. Taip sudaroma statistika, kad per metus įvyksta labai daug draudiminių įvykių bei nesąžiningiems nukentėjusiems išmokamos didelės išmokos.

Neseniai Rusijoje turėjome įvykį, kai mūsų ekspedijuojamos įmonės vairuotojas po viaduku nestipriai užkabino tento viršų. Gavome žinią, kad už padarytą žalą reikės mokėti 40 000 GBP. Turėdami didelę patirtį, susisiekėme su vežėjų atstovais, pasakėme kaip toliau elgtis, ką daryti, ko nepasirašyti ir, galiausiai, žalos liko už  1900 GBP.

Bėda, kad Vakaruose draudimo kompanijos neturi prevencinės grupės, kuri tirtų dirbtinai sukeliamus draudiminius įvykius, kontroliuotų draudimo kainas, mokytų transportininkus, kaip teisingai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.  Dėl šios priežasties draudimo kompanijos gali iškelia privalomojo draudimo kainas ir draudiminių įvykių žalą dengia vežėjų sąskaita.

Trišaliai leidimai

Mes ir daugelis smulkių vežėjų nebevažiuojame į Vakarus, nes negauname trišalių leidimų. Šiemet aš pats gavau tik du trišalius leidimus devynioms mašinoms. Mažos įmonės kiekvienais metais negauna cemtų, nes reikia turėti penkis Euro-4, Euro-5 automobilius. Tai reiškia, kad mažos įmonės pasmerktos. Jei dėl leidimų trūkumo beliktų Vakarų kryptis – smulkus verslas būtų pasmerktas, nes su savo senomis mašinomis į Vakarų šalis negalėtų įvažiuoti. Reikia, kad Susisiekimo ministerija intensyviau ir atkakliau dirbtų su Rusijos atitinkamomis instancijomis, dėl pakankamo vežėjų leidimais aprūpinimo.

Eilės pasienyje

Neretai tenka išgirsti, kad vežėjai patys kalti, dėl eilių pasienyje, kad yra daug kontrabandos, todėl labai daug laiko trunka pasienio kontrolė. Mano nuomone, reikia, kad „Linavos“ atstovams Finansų ministerija išduotų 2-3 stebėtojų leidimus ir jie bet kada galėtų nuvažiuoti, pamatyti ir įvertinti situaciją pasienyje ir apie realią eilių situaciją informuoti Muitinės departamentą, Finansų ministeriją, vežėjus. Dabar muitininkai sako, kad negali produktyviai dirbti, nes jiems mažai mokama, Finansų ministerijos atstovai sako, kad muitinė – prioritetinė sritis, kuriai skiriama daug lėšų.

Aktyviai dalyvaujate asociacijos veikloje, siekdamas keisti situaciją rengiate raštus, galudžaiai bendradardarbiaujate su „Linavos“ su Prezidiumo nariais, įvairiomis institucijomis. Ar matote „apčiuopiamus“ savo iniciatyvų rezultatus ir  ar tokie veiksmai – tai nėra kova su vėjo malūnais?

Kad kovoju su vėjo malūnais tikrai nesijaučiu. Kodėl nesijaučiu… Ankščiau ar vėliau rezultatą gaunu. Mūsų įmonės visos mašinos važiuoja tik į Rytus. Draudimo kompanijose išsikovojau, kad tarptautinius pervežimus vykdančias įmones jie draustų lietuvišku privalomuoju metiniu draudimu už maždaug 500 Lt. Po to nebrangiai papildomai apsidraudžiu Baltarusijos ir Rusijos draudimais, kurie metams kainuoja apie 1200 Lt. Taigi privalomasis vienos transporto priemonės draudimas kainuoja 1700-2000 litų, kai prieš du metus mokėdavau po 5000-6000 Lt. Dažnai draudimo kompanijos  pritaiko ir senas kainas. Gyvenimas privertė imtis iniciatyvos ir iškovoti geresnes sąlygas sau ir kitiems. Valdžia veikia, kad surastų kuo daugiau įstatymų įgalinančių laikyti vežėjus „spygliuotose“ rankose, kad jie negalėtų diskutuoti, išsakyt savo nuomonę, kad prieš biurokratą būtų bejėgiai, nes gali susidoroti atimdami ar sustabdydami licenciją, todėl privalome būti iniciatyvūs.

Kiek darbuotojų šiuo metu dirba Jūsų įmonėje? Pagal kokius kriterijus renkatės personalą savo įmonei, kokia kvalifikacija, asmeninės savybės Jums svarbiausia?

Šiuo metu be manęs įmonėje dirba 9 darbuotojai. Kolektyvas seniai susiformavęs. Vairuotojus į darbą priimu tik su rekomendacijomis. Pervežimų verslas labai priklauso nuo vairuotojų ir santykių su jais: kaip važiuoja, kaip dirba, geria ar ne… Vairuotojas verslą gali sužlugdyti akimirksniu: prisidės kontrabandos, o kaltas liks įmonės savininkas. Reikia vairuotojus gerbti ir su jais palaikyti gerus santykius.

Kas, anot Jūsų, yra sėkmės garantas tarptautinių pervežimų versle?

Sąžiningumas. Turi su visais elgtis sąžiningai, visada laiku atsiskaityti, vykdyti įsipareigojimus, laikytis sutartų terminų. Be to labai svarbu būti diplomatišku, nesinaudoti kitų nežinojimu, o priešingai, pasidalinti savo patirtimi ir praktika su kitais, bendradarbiauti.