O. Filippov: „Vežėjams netenka liūdėti“

Transporto įmonė „PronksiMetall“ iš Tartu nedidelė: čia dirba 11 darbuotojų, įskaitant ekspeditorius. Įmonės autoparke yra 6 automobiliai „Mercedes“. Kompanija buvo įsteigta 2006 m.  – šiek tiek anksčiau nei prasidėjo ekonominė krizė. Ar lengva buvo įžengti į perpildytą rinką ir išgyventi sunkmečiu – apie tai kalbamės su įmonės direktoriumi Olegu Filippovu.

Jūsų įmonės pavadinimas „PronksiMetall“. Ar jis kaip nors atskleidžia jūsų pervežamų krovinių specifiką?

„PronksiMetall“ estiškai reiškia žalvaris. Tačiau tai visiškai nesusiję su mūsų kroviniais.

Pavadinimas rodo tik mūsų pradinius ketinimus. Planai pasikeitė, o pavadinimas liko. Kadangi mes neturime šaldytuvinių puspriekabių, mes negabename maisto produktų, užsiimame įrangos transportavimu.

Papasakokite, kaip Jūs įžengėte į rinką? Juk 2006 m. ten buvo gana ankšta.

Nesakyčiau, kad buvo sudėtinga. Darbo užteko visiems. Mes su kolega įsigijome vilkiką ir  pabandėme. Iš pradžių vežėme krovinius iš Vokietijos į Baltijos šalis, tačiau greitai supratome, kad negauname to, ko norime. Paskui pajėgas metėme į Rusiją. Kainos ten buvo neblogos ir reikalai iš karto pagerėjo. Užteko pusės metų, kad mes užsidirbtume naujai mašinai.

Jūs turite keletą automobilių „Mercedes“. Kodėl būtent jie? Vyrauja nuomonė, kad estai yra švediškų mašinų gerbėjai. Ar yra kokių nors Estijos gabenimo rinkos ypatumų, pvz., kaip įmonės renkasi vilkikus, krovinius, kur važiuoja?

Nemanau. Kiekviena įmonė turi savo priežastis, kiekvienas ieško savo nišos. Automobilių pasirinkimas dažnai priklauso nuo geografijos. Tarkime, „Scania“ labai ekonomiška mašina, tačiau darbui Rusijoje per daug galinga. Vienu metu „Volvo“ turėjo gerą reputaciją: jos kaina buvo aukšta ir ją buvo lengva parduoti. „MAN“ tenka dažniau remontuoti. Mes pasirinkome „Mercedes“, nes jie labai „ištvermingi“ ir juos nesudėtinga taisyti. Netgi naudotus.

Ką Jūs manote apie vairuotojų atlyginimus, jei lygintume juos su Vakaruose ar  kitose Baltijos šalyse dirbančių?

Kiek aš žinau, vairuotojų atlyginimai Baltijos šalyse maždaug vienodi. Net jei žmogus išvažiavo į Skandinavija arba Vokietiją, atmetus išlaidas maistui, lieka mūsų vairuotojų atlyginimas. Per krizę labai daug vairuotojų išvažiavo į Vakarus, nes čia neturėjo darbo.

Gal vairuotojai migruoja ir į Estiją?

Taip. Bet dažniausiai tai apsiriboja Pskovo apskrities gyventojais. Du iš mūsų vairuotuojų irgi iš ten. Jie gyvena pasienyje, važiuoja pro namus.

Turbūt dirbti Rusijoje sunku: eilės pasienyje ir kiti neprognozuojami dalykai. Beje, ką Jūsų vairuotojai mano apie naują tvarką, įvestą nuo rugpjūčio 1 d. –  sienos kirtimo laiko rezervavimą?

Manau, kad šitos idėjos rezultatas labai abejotinas, nes jis priklauso nuo sinchronizuotų veiksmų iš Rusijos pusės. Kitaip tai –  žaidimas į „vienus vartus“.

Ir pati sistema turi daug trūkumų. Pavyzdžiui, viena mašina kirto sieną 17 val., nors rezervavimas buvo 1 val. Ji buvo pastatyta nuošaliai, nes švieslentėje neatsirado jos duomenų. Kito vilkiko vairuotojas, užsiregistravęs vietoje, pranešė, kad po 3 val. iš 46 mašinų eilėje liko tik 6.

O ką galėtumėte pasakyti apie leidimus? Ar užtenka?

Žinoma, ne. Todėl tenka rinktis ilgus maršrutus. Pasiekėme Irkutską. Taip pat važiuojame į Kazachstaną bei Kirgizstaną.

Kokią įtaką krizė padarė Jūsų įmonės veiklai?

Krizė labai neigiamai paveikė įmonę. Mes vos nebankrutavome. Kainos ir krovinių srautai nukrito taip, kad uždirbtų lėšų neužtekdavo sumokėti lizingui, susikaupė skolų, teko parduoti vieną mašiną. Mano kolega neištvėrė ir paliko verslą. Laimei, man pavyko rasti žmogų, kuris patikėjo firma, investavo į ją. Tai ir išgelbėjo mus.

O kada Jūs atsidusote su palengvėjimu? Ir ką Jūs manote apie artimiausią ateitį?

2010 m. pavasarį rinka atsigavo, kainos grįžo į prieškrizinį lygį.

Šie metai labai nenuspėjami. Jie prasidėjo neblogai, tačiau pavasarį atėjo štilis, o gegužės mėnesį kainos pradėjo kristi. Tik laikas parodys, ar tai sezoniškumas, ar nauja krizės banga. Vis dėl to mums, vežėjams, netenka liūdėti.