Juozas Lomanas: „Geriau liūdnas galas negu liūdnumas be galo“
Daugiau nei dešimtmetį tarptautinei siuntų gabenimo bendrovei „HRES“ vadovaujantis Juozas Lomanas jau mato pirmuosius transporto rinkos atsigavimo požymius, o sunkumus, kilusius dėl krizės, vertina skeptiškai.
Nemažai transporto įmonių parduoda savo paslaugas už mažesnę kainą nei savikaina. Ekonominės prasmės čia nėra. Su tokiu požiūriu galiu sutikti tik tuo atveju, jeigu įmonės vadovai turi aiškią strategiją ateičiai – nuostolingai galima dirbti pusmetį, o vėliau reikia pradėti galvoti kaip išgyventi – dirbti pelningai. Jei brendama gilyn į sunkumus – kiekvieną mėnesį minusas tik didėja, kokios perspektyvos tada laukia… Tokiu atveju geriau liūdnas galas negu liūdnumas be galo.
„HRES“ kompanija turi siuntų gabenimo tinklą Baltijos regione. Kuo specifinė siuntų gabenimo veikla?
Itin specifinių aspektų negalėčiau išskirti. Tai yra transportavimas iš taško „A“ į tašką „B“. Šiuo metu žmonės, perkantys transportavimo paslaugą, įsivaizduoja, kad ji turėtų būti atlikta „nuo… iki“. Įsivaizduokime, kad jūs sėdite ofise senamiestyje ir norite, kad jūsų siuntą nugabentų į reikiamą tašką. Jūs orientuojatės į tokį rezultatą – pas jus atvyks, paims siuntą ir pristatys reikiamam žmogui ant stalo. Tai tapo savaime suprantamu dalyku.
Mūsų bendrovė nesiorientuoja į dideles ir sunkias siuntas. Tokias siuntas vežame tik išskirtiniais atvejais, pageidaujant lojaliam klientui. Taip pat nevežame pilnomis mašinomis, nes tai dažniausiai reiškia vieną siuntėją ir gavėją. Orientuojamės į dalinius krovinius – viename automobilyje transportuojame krovinius keliasdešimčiai gavėjų. Na, o siuntų dydis ir svoris gali būti labai įvairūs.
Kiek metų vadovaujate tarptautinei skubių verslo siuntų kompanijai?
„HRES“ jau 13 m. Lietuvoje, taigi nuo pat pradžių ir dirbu šioje įmonėje.
Kokia jūsų patirtis transporto versle iki „HRES“?
Vadovavau tarptautinei kurjerių kompanijai DHL.
Siuntų gabenimo rinkoje yra nemažai „žaidėjų“. Taigi jūsų kompanijai tenka konkuruoti su tokiomis bendrovėmis kaip DHL, UPS, TNT. Kaip įmonei sekasi išgyventi šalia tokių gigantų?
DHL yra nepalyginamai didesnė kompanija – ir krovinių apimtimi, ir krovinių skaičiumi.
Didelės kurjerių kompanijos, tokios kaip DHL, UPS ar TNT, irgi transportuoja krovinius ne vien oru, bet ir žeme. Galima sakyti, kad jie yra mūsų konkurentai, nors mes vežame tik žeme. Ir jie, ir mes turime galimybių pristatyti mažus ir didelius krovinius, todėl, savaime suprantama, kad ir klientai gali būti tie patys. Mūsų bendrovė dirba apibrėžtame geografiniame regione. Mes vežame siuntas į Švediją, Suomiją, Sankt Peterburgą, Estiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją.
Rinka, mano manymu, yra padalinta ir, deja, ji neauga taip sparčiai, kaip mes norėtume. Negalėčiau teigti, kad šiuo metu kokia nors kompanija yra vienvaldis rinkos lyderis, bent jau nemačiau tokių duomenų. Kompanijos, dirbančios Lietuvoje, siekia įvairiais būdais pakeisti rinkos proporcijas. O konkurencija, manau, ir susideda iš lojalių klientų, kurie dirba su viena kompanija nuo pat įkūrimo, ir kitų žaidėjų, kurie tai ateina, tai išeina.
Ar daug jūsų kompanija turi lojalių klientų?
Ką reiškia lojalus klientas? Klientai yra labai skirtingi: yra tokių, kuriems mūsų paslaugos aktualios kiekvieną dieną ir tokių, kurie jomis naudojasi kartą per metus. Juk sutarties pasirašymas nereiškia, kad klientas privalo išskirtinai naudotis tik mūsų kompanijos paslaugomis. Mes nevežame į Vokietiją, bet galbūt su mumis smagiau transportuoti siuntas į Rygą?
Pakalbėkime apie sunkmetį. Kaip jis paveikė jūsų įmonės veiklą?
Sunkmetis visus vienodai veikia. Esminius pokyčius pajutome, kai Lietuva įstojo į ES. Tuo metu keitėsi verslo koncepcija. Prieš tai dideli transporto srautai eidavo iš Skandinavijos šalių, o šiuo metu jie juda iš kitos Europos dalies. Taigi, natūralu tai, kad netekome dalies klientų, pavyzdžiui, Suomijoje.
Be jokios abejonės, yra ir tokių, kurie netingi paskambinti į 10-20 kompanijų ir ieško pigiausio varianto. Skirtumas dažnai būna tik keli litai. Nemanau, kad dėl kelių litų įmonė patirs didelių nuostolių ar kažką ypatingo laimės.
Bet juk kai kurios įmonės net sunkmečiu sugebėjo padidinti savo autoparkus. Kaip tai pakomentuotumėte?
Autoparko padidinimas nebūtinai yra geras rodiklis.
Kai kurioms transporto bendrovėms pavyko padidinti ir pajamas.
Visų pirma reikia suprasti, kad transporto srityje kalbėjimas apie pelną yra subtilus dalykas. Jei esi ekspeditorius, turintis 20 m² ofisą, kuriame dirba keli žmonės, gali dirbti pelningai ir pakankamai lengvai. Tokiu atveju nėra didelių investicijų. Visai kitokia situacija susidaro, jeigu įmonė turi didelį transporto parką, savo sandėlius, samdomus darbuotojus. Be to, automobiliai sensta, genda, juos reikia remontuoti, pilti degalus, o tai – nemažos sąnaudos.
Sunkmečiu verslo sąlygas pasunkino ir padidėjusi konkurencija, kurią suprantu kaip žūtbūtinį norą išlikti ir pratęsti savo egzistenciją.
Lietuvoje yra labai daug kompanijų, kurios užsiima transportavimu. Taip atsitiko galbūt dėl to, kad daug žmonių įsivaizdavo, kad tai yra labai paprastas verslas – įsigyji vieną ar du automobilius ir pradedi sėkmingai vežioti. Manau, kad net dabar tokių įmonių yra perdaug, o sunkmečiu jos norėjo išgyventi bet kokia kaina.
Įmonė, turinti gerus darbuotojus, poreikius atitinkantį parką, nepriklausantį nuo vieno ar dviejų klientų, žino, ko nori ir kur eina. Visada yra blogesni ar geresni laikai, nebūna taip, kad visą laiką rezultatai tik kyla.
Nereikia pamiršti, kad mes priklausomi nuo kitų šalių, nuo to, kokia yra eksporto ir importo plėtra.
Kokia strategija vadovavotės sunkmečiu?
Sunkmečiu visi yra priversti peržiūrėti savo pajamų ir išlaidų struktūrą. Natūralus ir sąnaudų „karpymas“, tačiau tai galima daryti įvairiai – vieni atsisako vandens ofise, riboja telefono pokalbius, bet yra tokių dalykų, kurių negali atsisakyti. Manau, kad visada yra galimybių peržiūrėti savo sąnaudas ir kažkiek sutaupyti. Mes irgi tai padarėme ir sutaupėme.
Pagrindinis akcininkų tikslas – matyti teigiamus veiklos rezultatus arba pelną. Aš žinojau, į kokius rėmus turiu tilpti, todėl buvo du variantai – atleisti dalį žmonių arba išsaugoti darbo vietas, bet sumažinti atlyginimus. Visi pritarė antrajam variantui – išgyventi sunkmetį su mintimi, kad paskui vėl sugrįšime prie ankstesnių sąlygų.
Jeigu direktorius nusprendžia atleisti 100 darbuotojų atėjus sunkmečiui, atleiskite, bet aš manau, kad jis yra idiotas. Apie ką jis galvojo, kai šie darbuotojai pas jį dirbo?
Kiek transporto priemonių sudaro įmonės autoparką?
Priklausome įmonių grupei, kuri valdo apie 200 automobilių ir galime juos naudoti skirtingose geografinėse atkarpose. Lietuvoje šiuo metu turime apie 20 automobilių. Didžiausias grupės padalinys yra Estijoje.
Vežate ir pavojingus krovinius. Kokio pobūdžio šie kroviniai?
Negalėčiau visko išvardinti. Transportuojame tepalus, aerozolius, klijus ir pan. Tokių krovinių nemažai, tačiau nevežame jų kiekvieną dieną.
Transportuojate ir krovinius, kuriems reikalingos specialios temperatūros sąlygos. Kokios tendencijos pastebimos tokių gabenimų srityje?
Mes galime pasiūlyti šią transportavimo paslaugą, bet neturime labai daug klientų, kurie norėtų transportuoti tokius krovinius. Vežame vaistus, foto prekės, dažus, klijus ir pan.
Kiek žmonių dirba „HRES“ padalinyje Lietuvoje?
40 žmonių, iš jų – 15 administracijoje.
Nemažai transporto įmonių atstovų jau prakalbo apie transporto rinkos atsigavimą. Ar jūs taip pat pastebėjote tokią tendenciją?
Atsigavimas jaučiamas. Aš negaliu pasakyti, kad rezultatai grįžo į geriausius laikus, bet mes esame netoli to.
Kokius didžiausius sunkumus įžvelgiate transporto srityje?
Tos problemos, kurios buvo ir anksčiau, dabar šiek tiek paaštrėjo. Išskirčiau atsiskaitymo už paslaugas problemą. Kažkodėl daugelis galvoja, kad už transportavimo paslaugas galima atsiskaityti vėliausiai. Mes nereikalaujame išankstinio apmokėjimo, tai darome tik išskirtiniais atvejais, kai klientas yra nepatikrintas.
Kiek tenka laukti, kol klientai sumoka už paslaugas?
Įvairiai. Jeigu kompanijos žiūri į tai atsakingai, tokiu atveju visada galima rasti kompromisą. Aišku, mes negalime laukti iki begalybės.
Blogiausia, kad atsiranda vis daugiau tokių, kurie užsako paslaugą ir tikisi už ją nemokėti. Jie naudojasi vienos įmonės paslaugomis, įsiskolina iki tam tikros ribos, kai jau kyla abejonės dėl mokumo, tada ieško kitos įmonės. Taip ir eina ratu nuo vieno pas kitą, palikdami didžiules skolas, o vieną gražią dieną sugalvoja, kad įmonei reikia paskelbti bankrotą.
Ko netoleruojate darbe? Koks vadovas esate?
Netoleruoju nesąžiningumo. Nepatinka, kai darbuotojai mano, jog yra protingesni už visus kitus.
Nemanau, kad esu blogas vadovas. Mūsų įmonės kolektyvas yra labai stabilus: per tuos 13 m. administracijoje pasikeitė 2–3 žmonės. Didesnė kaita buvo tarp vairuotojų.
Mano, kaip vadovo, viena iš funkcijų yra surasti kompromisą. Nesiekiu visus padaryti laimingus, bet spręsti iškylančius klausimus bei problemas, be jokios abejones, turiu. Priešingu atveju kolektyvas pavirstų intrigų ir barnių vieta.
Aš negaliu priimti sprendimų, kurie tenkintų visus vienu metu, nes tai vargu ar įmanoma. Jeigu neieškosiu kompromiso, tada ieškosiu darbuotojo. Aš nemanau, kad darbuotojų kaita yra geras kelias. Tam, kad žmogus pradėtų normaliai ir efektyviai dirbti reikia laiko. Iniciatyva, savarankiškumas, gebėjimas spręsti problemas – tai savybės, kurias labiausiai vertinu.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras