Algis Žvirblys: „Draudimo taisyklės yra sukurtos tam, kad jas būtų galima interpretuoti“

UAB „Berita“ vadovas Algis Žvirblys jau ketvirtus metus teisiasi su draudimo bendrove „PZU Lietuva“. 2010 metų balandį iš saugomos UAB „Timėjas“ priklausančios aikštelės buvo pavogtas įmonės vilkikas ir juo vežtas krovinys. Draudimo bendrovė nepripažino, kad krovinio vagystė yra draudiminis įvykis ir atsisakė išmokėti išmoką. O štai šių metų birželį Apeliacinis teismas priėmė sprendimą patenkinti ieškovo UAB „Berita“ ieškinį ir pripažinti krovinio vagystę, įvykusią saugomoje automobilių aikštelėje, draudiminiu įvykiu.

Pakomentuokite Apeliacinio teismo sprendimą

Ačiū Dievui, kad Apeliacinio teismo sprendimas yra toks. Čia pirmas pavasario paukštis ir tikiuosi, kad gal būt kažkas kitaip bus daroma. Juk aikštelėje, iš kurios buvo pavogtas krovinys, yra filmavimo kameros, ji apšviesta, aptverta, taip pat įmonės internetiniame puslapyje skelbiama, kad aikštelė saugi. O draudimo man neišmokėjo, nes rėmėsi policijos pažyma, kurioje buvo rašoma, kad aikštelė yra nesaugoma.

Aš pats surinkau kitų vežėjų, kurie ten statė automobilius, liudijimus. Jie pateikė informaciją, kurią turėjo apie saugumą ir saugojimą šioje aikštelėje. Surinkęs visus įrodymus, parašau raštą tam pačiam policijos komisariatui, prašydamas įvertint šios aikštelės saugumą. Man atsakė, kad policija nėra kompetentinga vertinti aikštelės saugumo. Išduoti pažymą, kad ji yra nesaugoma, ji yra kompetentinga, o vagį pagauti ir pateikti pažymą dėl saugumo nekompetentinga. Dabar turiu ir 3 policijos pažymą, kurioje sakoma, kad aikštelė yra saugojama. Pasakykite, kaip tose pažymose susigaudyti?

Kai kreipiausi į Draudimo priežiūros komisiją, man atsakė, kad vienas iš pagrindinių dalykų nulėmusių, kad vagystė pripažinta nedraudiminiu įvykiu, yra policijos išduota pažyma.

Papasakokite plačiau apie konfliktą su draudimo bendrove.

Negaliu vadinti to konfliktu, nes tai ne vienkartinis atvejis, o per 2 dešimtmečius Lietuvoje susiklosčiusi situacija. Vežėjai man primena neorganizuotą jėgą, kuri negina savo teisių. Mes kalbame apie draudimo taisykles, kurios nesikeitė per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Esame Europos Sąjungos (ES) nariai, o draudimo taisyklėse ir rekomendacijose vilkikams nurodoma stoti prie stacionarių milicijos ir policijos postų. O tai, kad tokių jau nėra Lietuvoje, tai čia jau kitas klausimas. Įsivaizduokime, kad 200 apdraustųjų vilkikų pastatomi prie stacionaraus policijos posto Marijampolėje.

Dar viena taisyklė – nenutolti nuo automobilio, kad galėtum visada jį stebėti. Jeigu vairuotojas nueina į tualetą, jis praranda stebėjimo galimybę. Jei vilkikas dingtų, tai dar už automobilį draudimo bendrovė sumokėtų, o už krovinį nebe. Tai švelniai tariant paradoksas. Senai jau reikėjo apie tai šaukti.

Draudimo bendrovės kratosi atsakomybės?

Tokios taisyklės leidžia draudimo bendrovėms lengviau nemokėti išmokų. Per 20 metų, nieko nereglamentuota, nesureguliuota. Viską turi reglamentuoti įstatymai, o dabartinė situacija yra nelogiška. Tas „drumstas vanduo“ jiems tinka. Jeigu būtų sukurtos taisyklės, kaip mes turime elgtis ir mes jas vykdytume, tada draudikams reikėtų visada, be išimties, mokėti. Jie stengiasi palikti kabliukų, ant kurių tu pasimautum.

Vežėjas yra neapgintas. Jeigu kas nors atsitiks, jis praloš.

Kai kažkas atsitinka, tada supranti, kad tos taisyklės yra sukurtos tik tam, kad jas būtų galima interpretuoti.

Sakote, kad vežėjai nėra organizuoti. Ką būtent, turite omenyje?

Tokia situacija tęsiasi jau tiek metų, o teisminė praktika vežėjui yra nepalanki. Bandžiau surasti informacijos apie saugomas aikšteles, siunčiau raštus Susisiekimo ministerijai, nes Linava nerekomenduoja saugomų ir saugių aikštelių. Ministerija atsakė, kad net neturi saugomų aikštelių klasifikacijos. Vadinasi niekas to ir nepažiūri. Man nieko nerekomendavo, ministerija nuo šito atsiriboja.

Draudikų sąlygas ne visada įmanoma įvykdyti, juk visos vežėjų transporto priemonės tikrai negalėtų sutilpti į saugomas aikšteles.

Įmonė veikia nuo 1994 metų. Ir tol, kol 2010 metais nepavogė vilkiko, aš net nesigilinau į šį klausimą. Turėjau draudimą ir įsivaizdavau, kad jei laikysimės taisyklių, kurios buvo keliamos, galėsime ramiai važiuoti.

Vėliau įsitikinau, kad situacija yra labai prasta. Kai savo geram draugui, dirbančiam transporto sektoriuje Prancūzijoje papasakojau kas nutiko, jis negalėjo suvokti, kaip taip gali būti. Jis teigė, kad jeigu Prancūzijoje būtų tokia situacija kaip mano, kiltų tik vienas klausimas – ar išmoką gautume greičiau nei per mėnesį. Abudu esame ES piliečiai, tačiau kalbame visiškai skirtingus dalykus. Aš negaliu pasakyti, kad mane apsaugos policija, kad mane apsaugos įstatymas.

Draudimo bendrove „PZU Lietuva“ dar gali skųsti teismo sprendimą. Ko tikitės ateityje?

Be abejo, jie tą sprendimą skųs. Įsivaizduokite, koks krislas akyse jiems yra šitas reikalas. Jeigu laimėčiau šią bylą, įsivaizduokite, kiek jiems atsirastų problemų su kitais vežėjais. Iki šiol praktika buvo nemokėti.

Kaip šis teismo procesas paveikė įmonės veiklą?

Mes neplečiame savo veiklos, neieškome naujų investicijų. Tiesiog dabar bijau užkraut ant pečių tokią atsakomybę. Įmonė 4 metus juda su „senu bagažu“, tai kiek dar ji gali „tempt“? Draudimo bendrovės „dusina“ transporto įmones. Nepalankus teismo sprendimas įmonę jau turbūt „palaidotų“. Niekam nelinkėčiau, tiek laiko bylinėtis ir spręsti klausimą, ypač, jei tai yra tavo išgyvenimo klausimas.

Kažkas turi pradėti kažką daryti. Linkėčiau, kad Lietuvoje viskas keistųsi. Apeliaciniame teisme buvo įvertinti argumentai ir priimtas drąsus, bet teisingas sprendimas. Jei būtų kitaip, jau nebesuprasčiau kaip galima toliau vykdyti įmonės veiklą. Pragiedrulis atsirado, bet ar jis virs saulėta diena dar pamatysime. Man būtų smagu, jei mano kalbos padėtų kitiems vežėjams.