Asmeninė istorija: ,,Amerikietiška Lietuvos vairuotojo svajonė”

Pristatome portalo skaitytojo asmeninę istoriją, kurią jaunas vaikinas papasakojo Cargonews.lt žurnalistui D. Želviui. Ši istorija apie tai, kaip lietuvis skynėsi kelią link savo „Amerikietiškos svajonės“, kaip atrodo pirmieji vilkiko vairuotojo „žingsniai“ Amerikoje, kokia egzaminų ir darbo tvarka, baudos ir premijos, ir vairuotojų gudravimo galimybės…

Pirmieji žingsniai Amerikoje

Jei prieš 15 metų man kažkas būtų pasakęs, kad aš dirbsiu JAV, nebūčiau patikėjęs. Dabar: Airija, Vokietija, Anglija – visa tai atrodo taip arti ir tarsi ranka pasiekiama.

Visuomet norėdavau patraukti į Ameriką ir nors netikiu loterijomis, kiekvienais metais pildydavau „Green Card“ anketą. Galiausiai, aš čia – paprastas vaikinas iš Lietuvos, siekiantis savo amerikietiškos svajonės!

Pirmąsias savaites susitikinėjau su vietiniais lietuviais, bandydamas nuspręsti, kokią veiklos kryptį pasirinkti ir nusprendžiau, kad vairuosiu vilkiką. Padorus uždarbis, nuolatinis darbas, be to, galėsiu pamatyti visą Ameriką – „idioto svajonė“.

Vairuotojo teisėms gauti prireikė 1 mėnesio ir 1500 dolerių. 1000 dolerių kainavo kursai vairavimo mokykloje ir dar 500 – dokumentacijos tvarkymas. Džiaugiausi, kad gerai kalbu anglų kalba, todėl egzaminą žodžiu laikiau šia kalba (nors kitos galimos egzamino kalbos – rusų, lenkų, ispanų). Teorijos egzaminui prireikė ne tik kalbos ir teorinių žinių bet ir tam tikrų dokumentų kaip „žalioji korta“, pasas, vairuotojo pažymėjimas iš Lietuvos su oficialiu vertimu (atliktas užregistruotų Kalifornijoje vertėjų), banko sąskaita, patvirtinantis adresas, „Social security“ numeris; taip pat reikėjo atlikti medicininę apžiūrą. Išlaikęs teorijos egzaminą, 2 savaites mokiausi vairavimo mokykloje. Tuo metu aktyviai buvo tikrinama mano kriminalinė istorija pagal „Social security“ numerį. Tik tada, kai buvo išsiaiškinta, kad neturiu kriminalinės praeities, galėjau laikyti vairavimo egzaminą. Deja, pirmas egzamino bandymas buvo nesėkmingas. 60 metų egzaminuotojui vardu Džonas Smitas nepatiko, kad užvažiavau ant linijos, statydamas automobilį, taigi jo dėka, antrojo bandymo laukiau dar vieną savaitę. Antras bandymas buvo sėkmingas.

Pagaliau, išvykstu į reisą…

Kai rankose laikiau pažymėjimą CDL (angl. Commercial Drivers License), darbą surasti nebuvo sunku. Čia visose įmonėse vairuotojų stinga, tačiau aš pasirinkau darbą lietuviškoje įmonėje. Kai vadovas įsitikino, kad nesu teistas, suderinome visas detales ir tuoj pat išvykau į pirmąjį mokomąjį reisą. Reisas truko dvi savaites už kurias aš negavau nei cento. Mano partneriu buvo lietuvis Saulius, visur važinėjantis su katinu Vasia. Sauliaus 2007 m. vilkike „Kenworth“ (T600) buvo visi patogumai – 2 lovos, šaldytuvas, krosnelė, arbatinukas – trūko tik dušo ir kino teatro.

Reiso metu mums ne kartą teko išsukti iš kelio pasisverti. Amerikos keliuose policininkai griežtai tikrino svorį, mūsų „Log book“ą, kuriame yra visa informacija apie nuvažiuotas mylias, greitį, valandas kelyje. Pagal Amerikos taisykles vairuotojas gali vairuoti 11 valandų per parą, 3 valandos skirtos kroviniui pakrauti/iškrauti ir 10 valandų miegui. Jeigu vairuotojas pažeidžia taisykles, baudžiama įmonė. Kiekvieną vairuotojo pažeidimą fiksuoja draudimo bendrovės, todėl nubaustos įmonės reitingas krenta žemyn. Jeigu patikrinimas sklandus ir nerandama jokių pažeidimų, vairuotojas gauna sertifikatą, pakeliantį įmonės reitingą. Už tokį (pranašumo) sertifikatą įmonės savininkas skiria premiją. Mūsų įmonėje tai – 100 dolerių. Sustabdytas Saulius mūsų reiso metu neturėjo pažeidimų, tačiau jis neteisingai užpildė blanką: negavo baudos, tačiau neteko ir premijos.

Teoriškai tokius sustojimus galima ir pravažiuoti, bet tada atsiranda rizika būti nubaustam vietinės arba valstijos policijos (kiekvienoje valstijoje yra savo valstijos policija, turinti daugiau valdžios nei vietinė, – jie vadinami „truperiais“). Dažniausiai vilkikus sustabdo „truperiai“: jie gana tiksliai tikrina „Log book‘ą“, ir jei pastebi darbo tvarkos pažeidimų, baudžia vairuotoją ir „paguldo“ jį miegoti 10 valandų. Mes su Sauliumi važiavome dviese, tai mums nereikėjo sustoti miegoti. Kiekvienas vairuodavome vairo po 8 valandas, kol kitas miegodavo. Tik vienas Vasia galėjo miegoti 20 valandų per parą…

… kad užtektų ir duonai, ir sviestui

Žinoma, siekdami užsidirbti duonai su sviestu, „chimičindavome“ „Log book‘o“ parodymus. Jo puslapiai nesunumeruoti, o tai leidžia vairuotojams būti kelyje po 15-16 valandų, keičiant puslapius.

Mano „krikštas“ už vairo buvo antrą kelionės dieną: Kolorado valstijos policija sustabdė mane už tai, kad aš pravažiavau svarstykles. Saulius ilsėjosi, o aš užsispoksojau į Kolorado kalnų grožį ir nepastebėjau ženklo nurodančio „Weight Station OPEN“, t.y. privalomas sustojimas. „Truperis“ dirbo operatyviai: nespėjau aš nuvažiuoti ir 5 mylių, kai galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau kažką labai panašų į Kalėdų eglutę. Sauliaus paaiškino, jog esu naujokas, ir mano išbalusio, suprakaitavusio veido dėka „truperis“ tiesiog pasigailėjo.

Po paros atvykome į paskirties vietą. Mūsų automobilį pakrauna ir iškrauna, viskas, už ką mes atsakingi – tai krovinio patikrinimas. Būna ir išimčių: kai reikalinga vairuotojo pagalba pakraunant arba iškraunant sunkvežimį, dispečeris aptaria su juo sumą, už kurią jis sutiktų padėti. Įprastai ši suma 50-100 dolerių. Vairuotojas turi įsitikinti, jog buvo pakrauta būtent tiek krovinių, kiek sutarta. Po pakrovimo vairuotojas susisiekia su dispečeriu ir praneša apie krovinio svorį ir dydį. Dispečeris tuomet sprendžia, ar galima sukonsoliduoti šį krovinį su dar vienu. Tuomet vairuotojas gauna kitas maršruto koordinates. Čikagoje mes stovėjome pusę dienos, kol gavome kitą krovinį. Saulius sakė, kad toks krovinio „laukimas“ įprastas dalykas šį sezoną. Kartais tenka stovėti kelias paras.

Už pirmą laukimo parą, deja, niekas nemoka, už kitas mūsų įmonė moka 100 dolerių už parą, tačiau šis laukimas buvo mums į naudą. Saulius nuvyko į servisą įpilti alyvos, mes išsimiegojome ir nuvažiavome krautis. Krovinys turi būti pakrautas per 2 valandas, o jei krovimas užtrunka ilgiau, įmonė moka vairuotojui 15 dolerių už valandą.

Pakrovę vilkiką, mes išvykome į Naująjį Džersį, kuriame išsikrovėme be didelių problemų ir gavome naują krovinį į Los Andželą.

Individualus tiesioginis reisas į svajonę

Tokiu ritmu su Sauliumi mes važinėjome 2 savaites. Grįžę į bazę, išsilakstėme namo. Mano lova niekada neatrodė man tokia minkšta kaip tąkart… Miegojau 12 nepertraukiamų valandų, nepaisydamas draugų skambučių, maisto ir net televizoriaus, kurio aš buvau taip pasiilgęs!

Pailsėjęs aš paskambinau viršininkui, kuris tučtuojau paklausė, kada aš jau galėsiu atsisėsti už vairo be partnerio. Pasirodo, jis susisiekė su Sauliumi ir išsamiai išklausinėjo jį, ar aš pasiruošęs vairuoti vienas. Saulius patikino, kad aš sėkmingai baigiau „jaunojo kareivio kursą“.

Po 3 dienų pradėjau pirma reisą be partnerio jau su „Volvo“, kuris buvo labiau panašus į „Volgą“. Čia nebuvo nei šaldytuvo, nei mikrobangų krosnelės, nei arbatinuko… Tuo aš turėsiu pasirūpinti pats. O kol kas svajonė pildosi: gėriuosi vis naujomis ir naujomis valstijomis…