Maršruto planavimas: kriterijai ir patarimai

Maršruto planavimas yra nesvarbus, jeigu nesvarbi kelionės trukmė, kaštai ir sudėtingumas. Komerciniam transportui šie faktoriai yra vieni iš svarbiausių, todėl gerai parinktas maršrutas yra vienas iš svarbiausių kriterijų, leidžiančių optimizuoti laiko ir pinigų sąnaudas. Ką galima patarti maršrutą planuojantiems žmonėms?

Vežėjai, kurių nuolatiniai maršrutai yra nušlifuoti iki smulkiausių detalių, dėl jo nebesuka galvos: jie tiksliai žino tinkamiausias poilsio vietas, degalines ir kelius. Turimą informaciją tereikia atnaujinti žiniomis apie degalų kainų pokyčius, kelių remontus, spūstis, eiles, streikus, potvynius ir kitokius kintančius faktorius.

Tačiau atsiradus naujam maršrutui, reikia sužinoti, kuriuos kelius ar net šalis verta apvažiuoti, kur geriau pirkti degalus (gal dėl jų verta padaryti nedidelį lankstą į kaimyninę šalį), kurie mokami keliai leis taupyti laiką, o gal net ir pinigus, o kurie – ne.

Todėl, ieškant naujo kelio, nepakanka į navigacijos įrenginį įvesti kelionės tikslą. Realiu laiku informaciją apie eismo sąlygas (TMC arba GSM signalais) gaunantys navigacijos įrenginiai suteikia vertingą informaciją apie kelio remontus, eismo įvykius ir transporto spūstis. Jie taip pat gali parinkti maršrutą mokamais arba nemokamais keliais ir palyginti tokius maršrutus, tačiau jie neskaičiuoja kelių mokesčių, nepalygina degalų sąnaudų ir neišveda optimalaus kelio algoritmo. Taip pat, netgi sparčiausiai atnaujinamuose žemėlapiuose, esama pasenusių arba netikslių duomenų. Todėl tinkamiausio algoritmo maršrutui turi ieškoti žmogus.

Kaip važiuojamas naujas maršrutas?

Didelės transporto kompanijos turi savo specialistus, kurie sugeba profesionaliai parinkti naujus maršrutus, juose sudėliodami visus būtinus tarpinius taškus. Be to, tokiose kompanijose dažniausiai atsiranda vairuotojai, žinantys įvairiausių teritorijų kelius ar vietinę specifiką. Šios žinios praverčia, važiuojant nauju maršrutu.

Dažnoje transporto kompanijoje naudojamas taip vadinamas „mokslinio baksnojimo metodas“, kurio pirmųjų bandymų sėkmė visai nėra garantuota: į pirmąjį reisą pasiunčiamas patyręs vairuotojas, kuris susipažįsta su keliais, įvertina tinkamas poilsio vietas ir kitas detales. Tokiu atveju pirmasis reisas neretai „nurašomas“ kaip žvalgomasis ir gal net neatnešantis pelno.

Artūras Michejenko, „DKV Euro Service GmbH“ vadovas Baltijos šalyse ir Skandinavijoje mano, kad pirmojo reiso atveju verta rinktis greičiausius, tiesiausius, tegu ir mokamus kelius. Tai leis pirmąjį reisą įvykdyti tegu ir brangiau, bet sklandžiai. Ilgainiui galima ieškoti alternatyvių kelių ir įvertinti jų naudojimo prasmingumą. Tačiau specialistas tvirtina, kad „naujas kelias“ nėra dažnai vežėjų sutinkamas reiškinys, nes bet kuris, didesnę patirtį turintis vairuotojas arba kompanija gerai žino visus dažniausiai naudojamus kelius. Jis pastebi, kad naujas maršrutas dažniausiai sudaro naują jau žinomų kelių derinį, o po visą Europą važinėjantiems vairuotojams visiškai nepažįstamų kelių neturėtų būti daug. „Tikrai nauji keliai buvo tada, kai mūsų vežėjai ėmė važinėti į Turkiją. Ten tikrai buvo daug naujo. Arba yra vežėjai, kurie NATO krovinius veža į Iraką ir grįžta su sušaudytais priekabų tentais, – šitie vežėjai tikrai turi nemažai darbo su maršrutų planavimu. Bet Europoje viskas yra gan paprasta“, – tvirtina A. Michejenko.

Ar elektroninės „smegenys“ yra patikimos?

Kokią rolę galima patikėti navigacijos įrenginiams? Prietaisas, kuriame yra duomenys apie sunkvežimiams taikomus ribojimus ir mokamus kelius, gali būti naudingi. „Easytrip Services“ atstovybės Lietuvoje vadovė Sigita Juodė sako, kad naujo maršruto planavimui galima pasinaudoti specialiomis programomis, kurios leidžia gan tiksliai įvertinti kelionės kaštus (įskaitant ir kelių mokesčius), bet jų duomenis visuomet reikia gretinti su turima patirtimi.

Pasak specialistų, pagrindiniai reikalavimai maršrutui yra trys: svarbu įvertinti išlaidas degalams ir kelių mokesčiams, taip pat laiko sąnaudas. Dar vienas svarbus elementas – poilsio vietos. Kaip geriausiai susitvarkyti su šiomis užduotimis?

Mokami at nemokami keliai?

Visų pirma – pasirinkti važiavimą mokamais arba nemokamais keliais. Kurie yra kurie, galima sužinoti, naudojantis maršrutų administratorių (DKV, UTA, „Easytrip“) paslaugomis arba šiame tinklapyje. Kur kas sudėtingiau yra susiskaičiuoti kelių mokesčius, nes jie priklauso nuo įvairių faktorių ir atskirų operatorių taikomų nuolaidų. Šioje vietoje prasideda sudėtingesni matematiniai uždaviniai, kuriuos gerai išspręs tik specialias žinias sukaupęs vadybininkas arba specializuotas transporto administratorius. Duomenis apie kiekvieno kelio ruožo tarifus galima susirasti dominančio kelio operatoriaus tinklalapiuose.

Mokamų kelių apvažiavimas krašto keliais, važiuojant per miestelius, gali labai ištęsti maršruto trukmę. Dažni sustojimai ir lenkimai gali degalų sąnaudas padidinti tiek, kad mokamo kelio alternatyva nebeatrodys brangi. Galima priminti ir visiškai dramatišką epizodą, kai 2015 metais mokamų kelių vengęs vairuotojas iš Lenkijos važiavo Čekijos krašto keliais. Tai sumažino kelionės greitį ir skubėti ėmęs vairuotojas įvažiavo į geležinkelio pervažą, degant draudžiančiam signalui ir susidūrė su keleiviniu traukiniu.

Tačiau krašto keliai kai kuriais atvejais, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje yra geri ir sudaro puikią alternatyvą mokamoms magistralėms. Kai, prieš porą metų supratusi, kad didelė dalis krovininio transporto važiuoja šiais keliais, šalies valdžia užsimojo apmokestinti ir krašto kelius, ji susidūrė su milžinišku vietinių gyventojų (ypač – tais keliais daugiausiai važinėjančių ūkininkų) pasipriešinimu. Todėl dabar pigias paslaugas siūlantys Rytų Europos vežėjai iki šiol Prancūzijoje intensyviai naudojasi nemokamais krašto keliais.

Tuo tarpu Vokietijoje yra labai nedidelė tikimybė išvengti nemokamų krašto kelių, todėl šią didelę šalį geriau kirsti, važiuojant magistralėmis.

Tą patį galima pasakyti ir apie Rusiją, nes šioje šalyje mintis iš Federalinių magistralių sukti į krašto kelius gali nuvesti į labai prastus kelius, be to, „Platon“ įkainiai šiuo metu nėra labai dideli.

Degalų kainos: švieslentėse matosi ne viskas!

Planuojant maršrutą, būtina įvertinti degalų sąnaudas, taip pat ir numatyti degalų pirkimo vietas. S. Juodė tvirtina, kad dar nemažai vežėjų neišnaudoja didelę naudą duodančios galimybės susigrąžinti už degalus sumokėto akcizo ir pridėtinės vertės mokesčio dalį. Tokius vežėjus nudžiugina degalų kainos Liuksemburge, nors didesnę naudą jie gautų Belgijoje, kurioje taikomos minėtos mokesčių lengvatos. Vienam, Vokietijoje dirbančiam, vežėjui S. Juodė pasiūlė degalus pilti netoli jo maršruto esančioje Belgijoje, už kiekvieną įsipiltą litrą susigrąžinant 11 centų akcizo. Vežėjas galėjo taupyti, darydamas keliasdešimties kilometrų lanką iki degalinės Belgijoje, nes tuomet mažiau mokėjo už degalus.

Kalbinti ekspertai pastebi, kad degalinių švieslentėse rodomos kainos dažniausiai neturi nieko bendro su tuo, ką realiai už degalus moka vežėjai. Visų pirma – jie susigrąžina PVM, arba ir akcizo mokesčio dalį. Antra – sutartis su degalų tiekėjais ar pervežimus administruojančiomis kompanijomis turintys vežėjai moka visai kitas kainas. Todėl pats vairuotojas negali nuspręsti, kurioje degalinėje jis įsipils pigiausių degalų. Apie tai jam turi pranešti vadybininkas, disponuojantis degalų tiekėjo teikiama informacija.

Poilsio vietos

Parenkant poilsio vietas, verta išskirti Prancūziją ir Belgiją, kuriose poilsis automobilyje traktuojamas kaip nelegalus. Tačiau Belgija – nedidelė šalis, todėl ją galima pravažiuoti, išvengiant nereikalingų problemų. O Prancūzijoje dirbantys vežėjai jau susiranda tinkamose vietose esančius motelius, su kuriais sudaromos ilgalaikės sutartys, taigi nakvynės vietų paprastai ieškoti nebereikia.

Be to, išmaniesiems telefonams siūloma ne viena programėlė, leidžianti naudotis Europoje esančių parkingų duomenų baze. Pavyzdžiui, „Truck Parking Europe“ iš „Google Play“ parduotuvės yra atsisiųsta per 100 tūkstančių kartų, o jos naudotojai skiria visai nemažus įvertinimo balus. Galima manyti, kad tokie pagalbininkai turėtų palengvinti poilsio vietų paieškas. Be to, rinkoje siūlomi mokėjimo už kelius įrenginiai, kurie nurodo ir saugomų aikštelių vietas.

S. Juodė pamini dar vieną poilsio sprendimą – važiavimą traukiniu. Esama maršrutų (pvz., iš Nyderlandų į Italiją), kai sunkvežimis atvažiuoja į Vokietijoje esančią stotį tuo metu, kai vairuotojui metas ilsėtis. Sunkvežimis pakraunamas į traukinį ir, išvengdamas Alpių kelių, vyksta į Italiją, o vairuotojas privalomąjį poilsį atlieka traukinyje.

Kitos kliūtys ir netikėtumai

Kitos kliūtys, kurias reikia numatyti – eilės pasienio postuose, prie perkėlų, kelio remontai, eismo spūstys, kelių blokados ar stichijos šėlsmas. Jeigu apie eiles pasieniuose galima sužinoti pasienio apsaugos institucijų tinklalapiuose, tai norint žinoti apie kitus netikėtumus, reikia sekti žinias. Jos padės sužinoti apie tai, kad pavyzdžiui, vasarą atostogauti į Europą plūstantys britai užkimšo Doverio- Kalė perkėlą.

Vežėjai žino, kad Varšuvą geriausiai pravažiuoti naktį, o Antverpeno spūsčių geriausiai vengti, jas aplenkiant Lyfkenšoko (Liefkenshoek) tuneliu. Europoje yra ir daugiau tokių specifinių vietų, į kurias geriau atsižvelgti iš anksto: tai padės sutaupyti ir laiko, ir pinigų. Sudarydami maršrutą, pagalvokite, ar išvengiate tokių, probleminių vietų.

Ką daryti vežėjui, magistralėje įstrigusiam ties kelio remontu ar didele avarija? Jeigu yra galimybė išsukti iš kelio, ar jam verta pasikliauti navigacijos pasiūlytu alternatyviu keliu, ar reikia skambinti vadybininkui?

A. Michejenko pastebi, kad tokia situacija yra ne planavimas, o „gaisro gesinimas“. Ekspertai mano, kad sunkvežimiams taikomus ribojimus įvertinanti navigacijos įranga gali būti tinkamas gelbėtojas. Nes, važiuojant su sunkvežimiu, svarbu neįstrigti sudėtingame kelyje, ūkininko kieme, po žemu viaduku, ties silpnu tiltu ar ant prasto grunto. Biure sėdintis (arba namie miegantis) vadybininkas vargiai galės gerai įvertinti susidariusią situaciją ir greitai parinkti naują, tinkamą kelią.

S. Juodė pamini, kad tokiose situacijose vairuotojai sėkmingai naudojasi senosiomis, radijo ryšio priemonėmis ir „Waze“ programėle, kuri leidžia iš anksto sužinoti apie kelyje esančias kliūtis ir jų mastą.

Tačiau abu kalbinti ekspertai pritaria, kad visose kitose situacijose maršruto planavimas turi būti ne vairuotojo, o būtina informacija disponuojančio vadybininko darbas.