Ką vežėjams reikia žinoti apie purvasaugius?

Saugaus eismo ekspertai teigia, kad net iki 90 proc. avarijų susiję su vairuotojų regėjimu ir matomumu. T.y. teisingų ir adekvačių sprendimų automobilininkai nesugeba priimti tik todėl, kad paprasčiausiai nenutuokia apie šalikelėse ar judėjimo trajektorijoje tykančius pavojus. Vienas būdų šiai problemai spręsti – purvasaugiai, gerokai palengvinantys gyvenimą kelyje darganotu oru. Štai ką turėtų žinoti lengvųjų ir krovininių transporto priemonių savininkai.

Žigulių ir moskvičių laikais prieš kiekvieną valstybinės techninės apžiūros sesiją vairuotojai sukdavo galvas, kaip spręsti pamestų arba suplyšusių purvasaugių problemą. Šis elementas būdavo privalomas. Radikaliai pasikeitus šalies automobilių parkui, Kelių eismo taisyklėse, taip pat ir techninių apžiūrų nuostatuose apie šią detalę nebeliko nė žodžio.

Techninių ekspertizių įmonės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vėlavičius, komentuodamas oficialų požiūrį į purvasaugius sakė, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai numato prievolę naudoti purslų taškymo ribojimo sistemas tik komerciniam transportui.

„Vilkiko su puspriekabe bendras ilgis paprastai siekia maždaug 16 metrų, o kai kuriais atvejais 25 metrus. T. y. toks  junginys yra nuo trijų iki penkių kartų ilgesnis už daugelį lengvųjų automobilių. Jei transporto priemonės juda paisydamos KET, tarp tokių mašinų yra sąlyginai nedidelis greičių skirtumas ir net automagistralėje aplenkti sunkvežimį gali užtrukti keliolika sekundžių, per kurias įveikiamas iki 200 metrų atstumas. Jei 5 – 8 ašimis įmis į kelio paviršių besiremiantis sąstatas neturi tvarkingų purslų taškymo ribojimo sistemų, lietingu oru toks lenkimo manevras tampa dideliu lengvojo automobilio vairuotojo galvos skausmu: visą šį laiką jis juda itin prastai matydamas kur važiuoja“, – teigia bendrovės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas.

Techninių ekspertizių įmonės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vėlavičius

Pasak R. Vėlavičiaus, sprendžiant šią problemą numatoma, kad sunkvežimiai, jų priekabos bei puspriekabės privalo turėti purslų taškymo ribojimo sistemas. Jos paprastai būna sudarytos iš 4 dalių (kiekvienam vienam ratui) ir „dirbti“ taip, kad automobiliui judant nuo kelio paviršiaus pakeliamas purvas, kuo mažiau sklistų ir nekomplikuotų matomumo kitiems eismo dalyviams.

Kokius purslų taškymo ribojimo sistemos trūkumus dažniausiai fiksuoja TA centruose dirbantys kontrolieriai ir kaip jie atsiranda? R. Vėlavičiaus teigimu, viršutinės purvasaugių sekcijos paprastai sulaužomos netinkamai naudojant pneumatinę pakabą (pakeliamas ašis) ar manevruojant statybų aikštelėse. Vengdami tokių nemalonumų vairuotojai kartais tiesiog išmontuoja viršutinę purvasaugio sekciją ir važinėja be jos.

Deja, virš tokio „nuogo“ rato esanti puspriekabė purvasaugio funkcijos neatlieka – pro užsklandos neturinį tarpą taškomas purvas, apsunkinantis kitų eismo dalyvių darbą kelyje. Techninės apžiūros metu bent vieną iš purslų taškymo ribojimo sistemos fragmentų „praganęs“ sunkvežimis ar vilkikas su puspriekabe laikomas turinčiu didelių trūkumų ir būna priverstas vizitą į TA centrą kartoti.

Šiuo metu galiojančiame europiniame reglamente, apibrėžiančiame reikalavimus sunkvežimių ir jų priekabų purslų taškymo ribojimo sistemoms nurodoma, kad purvasaugio kraštas nuo žemės paviršiaus turi būti ne aukščiau kaip 200 – 300 mm.

Purvasaugis nuo galinio padangos krašto neturi būti didesniu kaip 200 mm atstumu, matuojant horizontaliai. Be to, purvasaugiai privalo turėti ne mažesnes kaip 45 mm gylio šonines briaunas.

Kaip šių reikalavimų paisoma realiame gyvenime ir ar galima sulaukti sankcijų iš eismo priežiūros pareigūnų užsienio šalyse dėl netvarkingų purvasaugių? Kalbinti vežėjai tikino pastaraisiais metais su tokiomis problemomis nesusidūrę.

„Jei automobilio ir puspriekabės valstybiniai numeriai švarūs, lengvai identifikuojami – niekas nesikabinėja net prie stipriai nešvarumais apskretusios transporto priemonės. Kita vertus akivaizdu ir tai, kad pagrindiniai tranzitiniai Europos keliai paprastai būna pavydėtinai švarūs, neturi provėžų, todėl net pravažiavus keletą tūkstančių kilometrų, poreikio ieškotis plovyklos dažniausiai nekyla“, – tvirtino neseniai į tolimų reisų vairuotojų gildiją įstojusi ir visas (taip pat ir nerašytas) taisykles studijavusi Dainė Ribokienė.