Dėl krovinio pralaužtos puspriekabės grindys – kas kaltas?

Transporto sektoriuje pasitaiko įvairių ginčytinų situacijų. Dažnai nustatyti kaltininką konkrečiu atveju padeda CMR konvencija. Tačiau kartais ji negali atsakyti į visus klausimus, ir tada nukentėjusi šalis gali kreiptis į teismą ar bandyti kaip nors susitarti be jo. „Cargonews“ nori supažindinti vežėjus su vienu prieštaringu incidentu, kurio teisinis ir praktinis įvertinimas turėtų būti jiems naudingas ateityje.

Vežėjas turėjo pervežti vamzdžius, kurie buvo išdėstyti (užfiksuoti) ant puspriekabės grindų ant medinių luitų. Vežėjo teigimu, krovinys buvo pakrautas gerai. Tačiau jo išmuitinimo metu paaiškėjo, kad pralaužtos puspriekabės grindys. Galiausiai vežėjas pareikalavo, kad siuntėjas apmokėtų jam remontą. Argumentas – nekokybiškai supakuotas krovinys, dėl ko sulūžo luitas, ant kurio gulėjo vamzdžiai, ir buvo pralaužtos puspriekabės grindys. Vežėjo nuomone, remiantis CMR konvencija, tokioje situacijoje atsakingas užsakovas.

Tačiau užsakovas nėra tikras, kad kaltas būtent jis. Tame tarpe dėl to, kad toks pats krovinys, kuris buvo analogiškai supakuotas, tuo pačiu maršrutu buvo pervežamas daug kartų, ir panašių problemų nebuvo. Tai yra, kyla klausimas – gal viskas dėl transporto priemonės būklės ir/ar vairuotojo atsargumo pervežimo metu, o ne dėl pakuotės? Be to, svarbu pažymėti, kad įvykį patvirtinančias nuotraukas vežėjas atsiuntė tik praėjus kelioms dienoms po puspriekabės pažeidimo fakto nustatymo, o nuostolių kompensavimo iš viso pareikalavo tik po savaitės, kai jau buvo padarytas jos remontas.

Norėdami suprasti situaciją, paprašėme pakomentuoti ją advokatų kontoros VERUM teisininko Mindaugo Šimkūno. Teisinis įvykio vertinimo pagrindas – 8 ir 10 CMR konvencijos straipsniai, kuriuose nurodyta: „Siuntėjas atsako prieš vežėją už nuostolius, padarytus asmenims, įrengimams ar kroviniams, taip pat už išlaidas, atsiradusias dėl netinkamos krovinio pakuotės, išskyrus atvejus, kai priimant krovinį pakuotės pažeidimas vežėjui buvo žinomas ar akivaizdus, tačiau apie tai jis važtaraštyje neįrašė atitinkamų pastabų. (…) Vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti (…) krovinio ir pakuotės išorinę būklę. (…) Jis taip pat privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę“.

Pirma, Konvencijos tekste nekalbama apie su pažeista pakuote susijusias pasekmes transporto priemonei, bet, anot M. Šimkūno, formuluotę „nuostolius, padarytus įrengimams“ reikėtų suprasti kaip žalą, padarytą ir vežėjo transporto priemonei. Antra, jeigu krovinio priėmimo metu jo pakuotės trūkumai vairuotojui buvo žinomi ir akivaizdūs, bet jis nenurodė jų CMR važtaraštyje, už blogai supakuoto krovinio pasekmes atsakingas vežėjas. Tačiau, kaip pažymėjo teisininkas: „Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra pasakęs, kad vežėjas nėra pakuotės specialistas ar taros žinovas. Pagal CMR konvenciją ir jos taikymo teismuose praktiką, vežėjo pareigos krovinio priėmimo metu apsiriboja išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei jo išdėstymo automobilyje kontrole“.

Tačiau, vežėjui (vairuotojui) žinomas ir akivaizdus krovinio pakuotės trūkumas kiekvienoje byloje įrodinėjamas individualiai. Todėl mūsų atveju siuntėjas gali bandyti įrodyti, kad vairuotojas (vežėjas), priėmęs krovinį be pastabų, sutiko su tuo, kad vamzdžiai buvo pritvirtinti (supakuoti) taip, jog luitai neturėjo sulūžti ir pralaužti puspriekabės grindų. Padaryti tai bus sunku, bet svarbu, kad jau šiame etape galima ginčytis dėl siuntėjo atsakomybės už incidentą.

Trečia, jeigu vežėjas nuspręstų kreiptis į teismą, jam reikėtų įrodyti priežastinį ryšį tarp blogos pakuotės ir pralaužtų puspriekabės grindų. Atitinkamai, siuntėjas įrodinės, kad to ryšio nėra, bet jo argumentas „toks pats krovinys, kuris buvo analogiškai supakuotas, tuo pačiu maršrutu buvo pervežamas daug kartų, ir panašių problemų nebuvo“ yra nepakankamas – svarbus konkretus atvejis. Kita vertus, ir be to užtenka momentų, kurie susilpnina vežėjo poziciją. Kaip pabrėžė M. Šimkūnas, po blogos pakuotės pasekmių transporto priemonei nustatymo apie jas nedelsiant (!) reikia pranešti siuntėjui ir iš karto jas užfiksuoti – geriausiai, su specialistų (vadinamųjų „siurvejerių“) pagalba. Mūsų atveju vežėjas apsiribojo nuotraukomis, kurias atsiuntė po kelių dienų, o po to dar ir puspriekabės remontą padarė.

„Siekiant pagrįsti, kad krovinio pakuotė buvo netinkama ir kad tai yra transporto priemonės sugadinimo priežastis, vien vežėjo samprotavimų, nuotraukų ir puspriekabės grindų remonto sąskaitos gali nepakakti. Atsiųstos nuotraukos mažai ką įrodo, o per savaitę atliktas remontas ir išvis atima galimybę įrodinėti netinkamą krovinio supakavimą kaip puspriekabės grindų sužalojimo priežastį. Krovinio tai jau „nebėr“, krovinio pakuotės su defektais – taip pat. Vien iš apgadinimų pobūdžio ne visada pavyksta nustatyti apgadinimų priežastį. Žalą ir jos priežastį survejerių (ekspertų) pagalba nustatinėti reikia tuomet, kai žala padaroma, o ne post factum, pateikiant selektyviai atrinktas nuotraukas ar kitus netiesioginius įrodymus“, – konstatavo teisininkas, pridurdamas, kad, turbūt, dėl įrodymų bazės formavimo sudėtingumo „teismų praktikoje reti atvejai, kai vežėjas reikalauja nuostolių atlyginimo dėl netinkamos pakuotės“.

Pagaliau, net jeigu siuntėjo kaltė bus įrodyta, kyla klausimas, kodėl vežėjas po puspriekabės pažeidimo nustatymo tęsė pervežimą, kuo galėjo padidinti žalą transporto priemonei? Kitaip tariant, galima ginčytis dėl kompensacijos už remontą dydžio. Be to, pasak M. Šimkūno, net jeigu teismas nuspręstų kompensuoti vežėjui puspriekabės remonto išlaidas, jis vargu ar priteistų jam negautas pajamas, kurias vežėjas galėtų gauti, jeigu nereikėtų remontuoti puspriekabės, kadangi ryšys tarp priežasties (puspriekabės pažeidimas) ir pasekmės (neuždirbtos pajamos dėl neįvykusio suplanuoto reiso ir/ar prastovų) yra netiesioginis.

***

Apibendrinant, galima konstatuoti, kad susiklosčiusioje situacijoje iš karto negalima vienareikšmiškai pasakyti, kas kaltas. Visai tikėtina, kad siuntėjas blogai supakavo krovinį, ir tai tapo pralaužtų puspriekabės grindų priežastimi. Tačiau vežėjas padarė daug klaidų, susijusių su transporto priemonės pažeidimo fiksavimu ir vertinimu, dėl ko teisme jam bus sunku įrodyti savo tiesą (taip pat dėl per savaitę atlikto remonto). Kitaip tariant, aptariamu atveju siuntėjas yra geresnėje pozicijoje ir iš esmės gali ignoruoti vežėjo pretenzijas (nebent abi pusės norėtų tęsti bendradarbiavimą ateityje, ir tuomet galima pabandyti susitarti dėl puspriekabės remonto išlaidų padalinimo).

Bendrai paėmus, kaip pažymėjo M. Šimkūnas: „Paprastai derybos pavyksta tuomet, kai reikalaujantis žalos atlyginimo turi pakankamai įrodymų, kai žala ir kaltininkas yra akivaizdūs. Tad patarimas būtų atidžiai stebėti krovinio pakrovimą, CMR važtaraštyje daryti pagrįstas atžymas dėl krovinio pakuotės trūkumų, fiksuoti puspriekabės pažeidimus dar iki reiso pabaigos, pasitelkti specialistus krovinio pakuotei įvertinti ir žalos priežastims, jeigu jos nėra akivaizdžios, nustatyti“.