Elektriniai vilkikai Vokietijoje: skaičiuotuvas nugalėjo ekologiją

Popieriuje viskas atrodo taip, lyg Vokietijos logistika septynmyliais žingsniais bėgtų į “šviesų žaliąjį rytojų”. Tačiau padėjus į šalį pranešimus spaudai ir į rankas paėmus skaičiuotuvą, atsiveria kiek kitoks vaizdas. Taip, sektorius yra pasirengęs nulinei emisijai. Tačiau “elektrikų” pirkimai šiuo metu atsimuša į griežtą matematiką: TCO (bendruosius nuosavybės kaštus), aiškios įkrovimo infrastruktūros nebuvimą ir laukimą, kol pavyks prisijungti prie tinklo.

Pagrindinis momento paradoksas: Vokietijos vežėjai nori pirkti elektrinius sunkvežimius ne iš meilės planetai, o gelbėdamiesi nuo savo pačių kelių mokesčio (Lkw-Maut). ESG romantika pasitraukė į antrą planą, užleisdama vietą rūsčiam išskaičiavimui.

Analizuojame naujausią Vokietijos rinkos nuotaikų pjūvį ir aiškiname, kodėl tai svarbu vežėjui iš Varšuvos ar Vilniaus, gabenančiam krovinius per Vokietiją.

Kas tai per duomenys

Remiamės naujausiu tyrimu “Marktbefragung zur Anschaffung nachhaltiger Lkw in der Logistik”, kurį 2025 m. gruodį paskelbė agentūra dena kartu su asociacija DSLV. Išsamią rezultatų analizę taip pat paskelbė Vokietijos profilinis leidinys “Eurotransport”.

Svarbi pastaba: Tai nėra viso sektoriaus surašymas. Apklausoje dalyvavo 82 įmonės. Autoriai sąžiningai įspėja: imtis yra žvalgomoji, o ne reprezentatyvi (galima paklaida apie ±11 %).

Tačiau mums tai vertinga kaip “nuotaikų pjūvis”. Tai gyvas balsas tų, kurie jau skaičiuoja pinigus naujomis realybėmis, o ne teoriniai pasvarstymai iš kabinetų.

Maut kaip pagrindinė (ir vienintelė?) subsidija

Pradėkime nuo pagrindinio veiksnio. Apklausoje “Maut mokesčio sutaupymas” užėmė pirmąją vietą tarp priežasčių pirkti elektrinį sunkvežimį, aplenkdamas net “įvaizdį” ir įmonių socialinę atsakomybę (CSR). Ataskaitos autoriai fiksuoja įdomų poslinkį: įvaizdžio dedamoji tapo antrine, lyginant su grynąja ekonomika (Bundesverband Spedition und Logistik).

Ir čia turime “tvirtą pagrindą” po kojomis:

Vokietijos transporto ministerija oficialiai patvirtino, kad atleidimas nuo Maut mokesčio nulinės emisijos sunkvežimiams pratęstas iki 2031 m. birželio 30 d. Įstatymas apie tai buvo paskelbtas 2025 m. gruodžio 1 d. (bmv.de).

Ką tai reiškia praktiškai?

Valstybė faktiškai pakeitė tiesioginę vilkiko kainos kompensaciją (CAPEX) į operacinį stimulą (OPEX). Tai atrodo keistai, bet logiškai: vežėjui leidžiama taupyti “kiekvieną kilometrą”. Tačiau yra rizika: verslo modelis tampa visiškai priklausomas nuo politinio sprendimo. Pasikeis taisyklės – ir “elektriko” ekonomika gali sugriūti per vieną dieną.

Skaičiai: kas ir ką planuoja pirkti

Nepaisant skepsio, vokiečių planai rimti:

• 54 % apklaustųjų planuoja investuoti į nulinės emisijos transportą (ZEV) per artimiausius 7 metus.
• 52 % taikosi būtent į akumuliatorinius sunkvežimius (BEV).
• Vandenilis kol kas vejasi: apie 10 % žiūri į vandenilinius VDV (H2-ICE) ir 7 % – į kuro elementus (FCEV). (Bundesverband Spedition und Logistik)

Įdomi žmogiška detalė: 40 % respondentų jau eksploatuoja ZEV. Paprastai tai atrodo taip: parkas iš 4 elektrinių vilkikų ir 2 vandenilinių mašinų. Tai kol kas ne masinis perėjimas, o greičiau “bandymas” realiomis sąlygomis.

Tačiau, kad suprastume mastą: šiuo metu elektrinių sunkvežimių dalis sunkiųjų komercinių transporto priemonių rinkoje yra nykstamai maža – apie 1,35 % (Bundesverband Spedition und Logistik). Mes vis dar pačioje filmo pradžioje.

“Naujasis dyzelinas”: kiek turi kainuoti įkrovimas

Štai čia prasideda skaudžiausia dalis. Sektorius pirmą kartą įvardijo konkrečius skaičius, kiek turi kainuoti kilovatvalandė, kad pervežimų ekonomika “sueitų”. Tai beveik paruoštos “raudonos linijos” verslui:

1. 27–28 centai už kWh – priimtina kaina kraunantis savo bazėje (depo).
2. 35 centai už kWh – “lubos” viešosioms įkrovimo stotelėms. (Bundesverband Spedition und Logistik)

Atvirai kalbant, tai atrodo optimistiškai. Bet kas, matęs realias kainas didelės galios (HPC) stotelėse Europoje, žino, kad tarifai dažnai viršija 50–60 centų. Jei atotrūkis tarp “pageidaujamo” ir “realaus” tarifo išliks, joks Maut nepadengs nuostolių.

Infrastruktūra: svajonė apie savo depo ir realybė

Vežėjai netiki viešuoju tinklu. Vidutiniškai įmonės planuoja patenkinti 70 % energijos poreikių kraudamosi savo bazėje (Eurotransport).

• 38 % įmonių jau turi įkrovimo stoteles depo.
• Tačiau čia iškyla energetikos “paskutinės mylios” problema.

Pagrindiniai stabdžiai – ne įkrovimo stotelės kaina, o tinklo galios trūkumas ir laukimo laikas prisijungimui (Bundesverband Spedition und Logistik). Logistas gali nusipirkti vilkiką rytoj, bet laukti “vamzdžio” su elektra iš vietinio operatoriaus teks mėnesius, o gal ir metus.

Dujos traukiasi, ateina HVO

Įdomus siužeto posūkis įvyko su dujiniais sunkvežimiais (CNG/LNG). Dar neseniai jie buvo “žalioji alternatyva”, bet dabar susidomėjimas investicijomis į Bio-CNG/Bio-LNG per 7 metus krito iki 6 % (Eurotransport).

Priežastis proziška: nuo 2024 m. sausio 1 d. dujiniai sunkvežimiai Vokietijoje vėl apmokestinami Maut, praradę savo pagrindinę lengvatą (toll-collect.de).

Užtat auga susidomėjimas HVO100 (hidrintu augaliniu aliejumi) – 56 % planuoja jį naudoti dažniau. Tai suprantamas pereinamasis sprendimas: nereikia keisti mašinos, reikia tiesiog pilti kitokį kurą.

Kodėl tai svarbu vežėjams 

Vokietija – tai ne tiesiog kaimynė, tai pagrindinis tranzito koridorius ir milžiniška kabotažo rinka.

Jei Vokietijos vežėjai (ypač stambūs, nes pasiryžimas investuoti auga kartu su parko dydžiu) masiškai persės į elektra varomą transportą dėl Maut taupymo, jie įgis reikšmingą kainos pranašumą vidaus pervežimuose.

Vežėjams iš Rytų Europos tai sukuria dvi rizikas:

1. Konkurencija: Vokietijos konkursuose klientai gali pradėti reikalauti “žaliosios” logistikos, ir vietiniai jau turės paruoštą sprendimą.
2. Infrastruktūros atotrūkis: Jei vokiečiai stato ant įkrovimo bazėje (70 % energijos), tai “svečiai” iš Lenkijos ir Lietuvos bus priversti naudotis brangiu viešuoju tinklu, o tai iškart žudo TCO.

Koks reziumė?

Sprendimas pereiti prie “žaliosios” logistikos Vokietijoje šiuo metu atrodo grynai politinis ir finansinis, o ne techninis. Technika yra, noras yra, bet “geležis” (tinklai, krovikliai) nespėja paskui ambicijas.

Rinka pasakė tiesiai: mes pirksime elektrinius sunkvežimius, jei duosite mums nemokamus kelius ir pigią elektrą bazėje. Iki 2031 m. klausimas su keliais išspręstas. O štai klausimas su kilovatvalandės kaina ir prisijungimu prie rozetės lieka atviras. Ir kol jis nebus išspręstas, elektrinės “fūros” liks stambių žaidėjų su “ilgais” pinigais privilegija.