Ar gali vežėjas atgauti jo sugadintą krovinį?

Krovinio pervežimo metu gali atsitikti bet kas, ir dėl vežėjo kaltės sugadintos prekės – neretas reiškinys. Tačiau toliau kyla klausimas dėl jų likimo – gavėjas gali pasilikti sugadintą krovinį ar turi grąžinti jį vežėjui, kuris kompensavo padarytą žalą? Reaguodama į konkretų atvejį, „Cargonews“ redakcija nusprendė tai išsiaiškinti.

Vienas vežėjas papasakojo, kad krovinio sugadinimo atveju visada reikalavo jį atiduoti, ir prekės jam buvo grąžinamos, bet vieną kartą jis sugadinto krovinio neatgavo, nors atlygino žalą. Šiame kontekste vežėjui kilo klausimas – ar jis turi teisinį pagrindą pretenduoti į sugadintą krovinį, už kurį jis sumokėjo? Pakomentuoti situaciją mes paprašėme advokatų kontoros VERUM teisininko Mindaugo Šimkūno.

Pirmiausiai, jo teigimu, reikia užfiksuoti kroviniui padarytą žalą ir ją įvertinti. Paprastai, kai iškrovimo metu nustatomas krovinio trūkumas, tą trūkumą be ginčo suskaičiuoja krovinio gavėjas kartu su vežėju. Tačiau, kai konstatuojami krovinio pažeidimai (kokybiniai trūkumai), kiekvienas, anot M. Šimkūno, ima traukti antklodę į save – vežėjui atrodo, kad krovinio pažeidimas nedidelis, o gavėjas mano priešingai. Todėl kviečiami (tuo, pasak teisininko, pasirūpina vežėjo civilinės atsakomybės draudimas arba jis pats) nepriklausomi vertintojai (vadinamieji „survejeriai“), kurie nustato krovinio sužalojimus ir nuvertėjimą.

Toliau kyla klausimas – jeigu nustatoma, kad krovinys yra pažeistas dėl vežėjo kaltės, ir jis yra pasiruošęs už tai sumokėti, ar gali vežėjas, norintis pasilikti sugadintą krovinį, neperduoti jo gavėjui (kad po to nereikėtų reikalauti jį atiduoti)? Teisininko teigimu, krovinio vežimo sutartis įpareigoja vežėją jį priimti, nugabenti ir perduoti gavėjui. Kitaip tariant, jeigu vežėjas neperduoda krovinio gavėjui, vežimo sutartis lieka neįvykdyta, ir gavėjas gali paskelbti jį prarastu. „Todėl ne, vežėjas negali neatiduoti sugadinto krovinio gavėjui. Nebent gavėjas su tuo sutinka“, – pabrėžė M. Šimkūnas.

Tuo pat metu jis pažymėjo, kad pasitaiko atvejų, kai vizualiai sugadinto krovinio nepriima pats gavėjas (neleidžia iškrauti), ir vežėjas būna priverstas jį grąžinti siuntėjui (žinoma, prieš tai gavęs siuntėjo instrukcijas). „Tarkime, atvyko krovinys, kuris yra vizualiai nepažeistas, bet suvirtęs, ir gavėjas pareiškia, kad jis neturi galimybių jo tokio suvirtusio iškrauti. Ir tenka sukti atgal. Arba pamato gavėjas, kad temperatūrinis krovinys kiek atitirpęs, kokybės nepatikrina, neiškrauna ir liepia grąžinti siuntėjui. Mano galva, taip neturėtų būti. Bent jau vežėjui už tai turėtų būti kompensuojama. Nes, jeigu krovinys sugadintas visiškai, kam jį išvis transportuoti atgal? O jeigu krovinys tik pažeistas, gavėjas turėtų jį priimti ir spręsti kompensacijų dėl nuvertėjimo klausimą. Pagaliau, gavęs atgal pažeistą krovinį, jau siuntėjas imasi priemonių krovinio kokybei įvertinti ir sugadinimo priežastims nustatyti, nes kitaip (nenustačius pažeidimo priežasčių ir trūkumų), tektų sumokėti vežėjui už krovinio transportavimą pirmyn-atgal. Savo ruožtu vežėjas turėtų būti suinteresuotas dalyvauti žalos įvertinimo ir pažeidimų priežasčių nustatymo procese“, – akcentavo teisininkas.

Toliau reikia atskirti du atvejus. Pirmas – krovinys sugadinamas dalinai. Pagal CMR konvenciją (25 str.), krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai (tai yra, skirtumą tarp krovinio vertės jo pakrovimo metu ir sugadinto krovinio vertės po jo pristatymo). „Kai vežėjas sumoka šią sumą, nekyla nei gavėjo pareiga grąžinti dalinai sugadintą krovinį, nei vežėjo teisė jį išsireikalauti“, – konstatavo M. Šimkūnas. Beje, būna, kad krovinio sugadinimo atveju žalą bandoma nustatyti atstatomuoju būdu – pateikiant specialistų sąmatą, kiek kainuotų suremontuoti sugadintą krovinį, nes remonto suma gali būti mažesnė už nustatytą krovinio nuvertėjimo sumą.

Antras atvejis – sugadinamas visas krovinys. Pasak teisininko, vežėjo reikalavimas grąžinti visiškai sugadintą krovinį, kai jis atlygino padarytą žalą (pagal 23 CMR konvencijos straipsnį), nėra dažnas, bet pasitaikantis reiškinys. „Tiesa, tokie reikalavimai teismų paprastai nepasiekia – kažkaip išsisprendžia. Šalys sutaria, kad yra krovinio sugadinimo faktas, vežėjas sumoka visą jo vertę ir pasiima krovinį, kas patogu, nes nereikia vertinti žalos. Be to, kelių transporto veiklą reglamentuojantys teisės aktai tiesiogiai nereguliuoja sugadinto ir apmokėto krovinio grąžinimo atvejo. Tai seka iš visiško žalos atlyginimo principo. Jeigu krovinys prarado tik dalį vertės, o vežėjas pilnai kompensavo gavėjui krovinio vertę, gavėjas gauna ir kompensaciją, ir tam tikrą vertę vis dar turintį (sugadintą) krovinį. Tokiu būdu jis nepagrįstai praturtėja, ir už viską sumokėjęs vežėjas gali reikalauti perduoti jam krovinio „likučius“, nes krovinio sugadinimo atveju gavėjas turi būti grąžintas į pradinę padėtį, bet ne pagerinti savo padėties“, – konstatavo M. Šimkūnas.

Tačiau ginčo šioje situacijoje, anot teisininko, iš viso neturėtų būti, ir nutikti jis gali, tik jeigu žala dėl krovinio sugadinimo buvo nustatyta nekvalifikuotai. Kitaip tariant, jeigu kvalifikuotas siurvejeris nustatys, kad sugadintas krovinys nieko vertas, sunkiai paaiškinamas vežėjo noras tokį krovinį susigrąžinti. Jeigu gavėjas ir vežėjas nekvietė vertintojo, vežėjas sumokėjo gavėjui visą krovinio kainą ir prašo krovinį atiduoti, manydamas, kad sugadintas krovinys dar šio to vertas, o gavėjas krovinio neatiduoda, reikšdamas ieškinį, vežėjas turės pagrįsti savo reikalavimą, t.y. tos likutinės vertės egzistavimą (taigi, ir tam tikrą savo permoką). „Vis tik vežėjui geriau, kad gavėjas įrodinėtų žalą dėl krovinio sugadinimo jo transportavimo etape, nei skubotai atlyginti nepaskaičiuotą kroviniui padarytą žalą ir vėliau pačiam įrodinėti gavėjo nepagrįstą praturtėjimą ir jo apimtį“, – apibendrino M. Šimkūnas, pridurdamas, kad tokios teisinės painiavos aplamai reikėtų vengti.

„Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.)“, – reziumavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tačiau su teismine praktika, kad vežėjas reikalautų perduoti jam jo pilnai kompensuotą, bet dar dalinę vertę turintį krovinį, M. Šimkūnui susidurti neteko. Ieškinio senatis tokiam ieškiniui pareikšti pagal nacionalinę teisę būtų treji metai. Tačiau, turint omenyje, kad reikalavimas kildinamas iš tarptautinio krovinių pervežimo automobilių keliais, pagal CMR konvenciją, ieškinio senatis tokiam reikalavimui būtų vieneri metai.

***

Apibendrinant, galima teigti, kad sugadinto krovinio, už kurį vežėjas pilnai sumokėjo ir kurį nori pasiimti, grąžinimas teisiškai yra komplikuotas reikalas, nes menkai reglamentuotas (gali remtis nebent visiško žalos atlyginimo principu) ir logiškai sunkiai paaiškinamas, o ir nereikalingas, jeigu survejeriai gerai atlikо savo darbą. Todėl tokie klausimai paprastai išsprendžiami vežėjo ir jo sutartinio partnerio susitarimu (labai norint, nuostatą dėl sugadinto ir apmokėto krovinio grąžinimo galima užfiksuoti vežimo sutartyje).