Biodegalų fiasko Europos Sąjungoje

Biokuras turėjo padėti sumažinti priklausomybę nuo naftos bei išmetamo anglies dvideginio kiekį. Dabar gi Europos Sąjunga spaudžia stabdžio pedalą – biokuro gamyba skatina maisto produktų brangimą, rašo portalas BFM.ru kartu su „Deutsche Welle“.

2009 metais Europos Sąjunga nusprendė iki 2020 metų biokuro dalį transporto sektoriuje padidinti iki 10 procentų. Šiuo sprendimu buvo siekiama dviejų tikslų: sumažinti priklausomybę nuo naftos bei dujų tiekimo ir tuo pačiu sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio kiekį.

Biokuro gamyba stipriai išaugo, palaipsniui susireguliavo ir jo realizavimas. Nepaisant to, Europos Sąjunga prabilo apie atsitraukimą, mat pernelyg daug žemės ūkio plotų skirta biodegalų gamybai, pernelyg daug grūdų ir augalinio aliejaus keliauja ne ant stalo, o į automobilių kuro bakus.

Norėjo kaip geriau

Apie politikos pokyčius prabilo iškart du Europos Sąjungos komisarai: energetikos sektorių kuruojantis vokietis Guentheris Oettingeris ir klimato apsauga besirūpinanti danė Connie Hedegaard. „Padarėme išvadas ir nusprendėme įšaldyti kviečių, rapsų, kukurūzų ir kitų kultūrų naudojimą biokuro gamybai dabartiniame 5 procentų lygyje“, – pareiškė G. Oettingeris.

C. Hedegaard paaiškino, kad „turtinga Europa“ turi užduoti sau retorinį klausimą: „Ar mes norime degalų gamybai naudoti maisto produktus, kurių ir be to trūksta? O gal verčiau juos taupiai vartoti, o biokurui ieškoti kitų resursų?“.

Tik čia iškyla problema – Europos Sąjunga biokuro gamintojams garantavo aukštas subsidijas. Daugelis ūkininkų nusprendė, kad pigiau tiesiog vietoje perdirbti grūdus bei aliejinius augalus ir investavo nemažas lėšas į techninio spirito ir pramoninės alyvos gamybos įrangą.

Abejotinas poveikis

Humanitarinės organizacijos iš pat pradžių įspėjo, kad biokuro gamyba pasaulio rinkoje sukels augalinių maisto produktų deficitą. Iš tikrųjų, pastaraisiais metais maisto produktų kainos pasaulyje stipriai išaugo. Iš dalies tą lėmė spekuliavimas, tačiau savo neigiamą vaidmenį atliko ir biokuras.

Europoje ir Jungtinėse Valstijose biokuro gamyba ūkininkams dažnai buvo pelningesnė nei grūdų ar kitų kultūrų pardavimai. Daugelyje besivystančių šalių buvo pradėti kirsti miškai, kurių vietose atsiradę nauji plotai buvo skiriami techninių žemės ūkio kultūrų auginimui. Todėl netgi kalbant apie klimato apsaugą, biokuro gamybos teigiamas poveikis, švelniai tariant, yra abejotinas.

Ar vertėjo pradėti?

Suprantama, daugelis ūkininkų susiruošė kovoti su Europos Sąjungos ketinimais apriboti žemės ūkio kultūrų naudojimą biokuro gamybai. Vokietijos ūkininkų asociacijos prezidentas Joachimas Rukwiedas įsitikinęs, kad Europos Sąjunga „pasavo spaudžiama vienašališkos diskusijos apie lėkštės ir degalų bako konkurenciją“. Federalinė bioenergetikos sąjunga tokius Briuselio planus vertina kaip „esminį pasitikėjimo griovimą“.

Mėgindami numalšinti dėl to kilusią pasipiktinimo bangą, Europos komisarai G. Oettingeris ir C. Hedegaard tvirtina, kad subsidijos bus mažinamos palaipsniui. Pareigūnai tikina, kad ir ūkininkai, ir gamintojai turės pakankamai laiko naujoms technologijoms įsisavinti. Kalbėdamas apie naujas technologijas, G. Oettingeris turi omenyje biokuro gamybą iš maistui netinkamų žaliavų, pavyzdžiui, atliekų ir dumblių.

Tik ar išvis vertėjo pradėti tokią plataus masto ir brangiai kainuojančią biokuro gamybos didinimo kampaniją, jeigu ji išsilaikė vos trejus metus. Atsakydamas į šį klausimą žurnalistams, G. Oettingeris nuoširdžiai pareiškė: „Esu įsitikinęs, kad po trejų metų prieš jus atsiskaitinės daugiau žinantys eurokomisarai. Tačiau iš to, ką žinome šiandien, mes pabandėme suformuluoti optimalius pasiūlymus“.