Naujasis „Linavos“ „generolas“ Vytautas Milėnas. Konfliktų maratonas baigėsi?

Prabėgus beveik trims mėnesiams nuo tos dienos, kai Kėdainiuose vykusiame „Linavos“ kongrese buvo išrinktas naujas asociacijos prezidentas, paaiškėjo kas užims antrą svarbiausią postą vežėjų gildijoje. Po keleto emocingų prezidiumo posėdžių, vykusių už uždarų durų, šios pareigos patikėtos Vytautui Milėnui. Kokius tikslus pats sau kelia naujasis „generolas“ ir kaip  ketina jų pasiekti – pokalbyje su „CargoNews.lt“

Kai jus reikėtų pristatyti transporto verslo naujokams?

Vežėjų bendruomenė mane tikrai neblogai žino. Pats turiu transporto įmonę „Vylaista“, kuri per daugiau kaip 20 veiklos metų neįsivėlė į jokius teisinius ginčus ar nesusipratimus nei su klientais, nei su kitomis vežėjų kompanijomis. T. y. dirbam atsakingai, neturim skolų.

Antras dalykas – esu vienas iš „Linavos“ kūrėjų, 1991-aisiais stovėjęs prie asociacijos ištakų ir buvęs pirmuoju viceprezidentu. Tuomet man buvo patikėta vadovauti krovinių vežimo sekcijai, todėl teko nemažai padirbėti kuriant teisės aktus, lėmusius transporto verslo sąlygas mūsų šalyje ir padėjusius mūsiškiams vežėjams tapti vienais krovinių gabenimo lyderių visoje Europoje. Tarkim buvo pritarta mūsų siūlymui perkant naują sunkvežimį PVM mokėti ne iš karto, o padaryti atskaitą buhalterijoje – tai didelis palengvinimas. Nemažai pasiekėm derėdamiesi su draudimo kompanijomis, atvedėm į Lietuvą TIR knygeles ir t. t. Vienas ypač svarbių susitarimų – galimybė vairuotojams į Rusiją važiuoti be vizų. Šį dokumentą atstodavo leidimas su įmonės vadovo parašu ir antspaudu. Tai veikė iki pat Lietuvai tampant ES nare. Viską išvardinti sunkoka, bet buvo nemažai palankių transporto verslui sprendimų.

Kas lėmė, kad po sėkmingo starto ir spartaus augimo „Linava“ atsidūrė tokioje sudėtingoje situacijoje, kokioje yra dabar? Ar to buvo galima išvengti?

Problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria asociacija ir vežėjai, reiktų padalinti į dvi dalis. Tenka pripažinti, kad pačioje „Linavoje“ buvo susikaupę daug problemų, susijusių su vadybos klaidomis ar netgi piktnaudžiavimu. Šiuos dalykus aiškinasi teisėsaugos institucijos, todėl anksčiau ar vėliau turėsime visus atsakymus.

Kita bėdų priežastis nulemta Rusijos ir ES ekonominių sankcijų. Transportininkai čia nukentėjo itin daug, nes su Rusijos rinka tiesiogiai ar netiesiogiai susiję praktiškai visi mūsų vežėjai. Dalį technikos jie buvo įsigiję (nemaža dalis pasinaudoję bankų paslaugomis) specialiai tam, kad galėtų įgyvendinti pienininkų ar mėsininkų užsakymus, tačiau vieną dieną sužinojo, kad to niekam nebereikia. Dėl staiga atsiradusio transporto perteklius sumažėjo frachtai, todėl kur kas sunkiau dirbti tapo ir tiems, kurie su Rusija tiesiogiai jokių reikalų neturėjo. Vežėjams, norintiems susirasti naujas rinkas, kai kuriais atvejais tenka pakankamai radikaliai pakeisti ir transporto parką, todėl „persiorientuoti“ yra kur kas sudėtingiau, nei gali atrodyti iš šalies. Gaila, tačiau valdžios institucijose girdimi tik žemės ūkio sektoriuje dirbančių balsai. Jiems žadamos kompensacijos ir pagalba įsisavinant naujas rinkas, o skęstančių transportininkų gelbėjimas – pačių transportininkų reikalas.

Beje, Lenkijoje vežėjai sulaukė politikų dėmesio ir pagalbos. Su „Linavos“ prezidentu jau aptarėm galimybes surengti susitikimą su kolegomis Varšuvoje ir pasidalinti patirtimi. Kaip bežiūrėsi, transportininkai Lietuvoje sukuria iki 13 proc. šalies BVP, o su šia veikla susiję bemaž 160 tūkst. darbo vietų. Todėl problemos šiame sektoriuje turėtų rūpėti ir mūsų valdžios žmonėms.

Vis dėlto – ar galima daryti prielaidą, kad bent pačioje „Linavoje“ baigėsi tarpusavio peštynių maratonas? Ar būsite visas stovyklas konsoliduojanti figūra?

Tikiuosi, kad esate visiškai teisus. Problemų susikaupę pernelyg daug, kad būtų galima energiją ir laiką švaistyti kam nors kitam. Vokietijos, Austrijos ir Norvegijos pastangos taikyti keliskart didesnio minimalaus valandinio atlygio įkainius svetimų šalių vežėjams, Prancūzijos ir Belgijos reikalavimai dėl privalomo kassavaitinio poilsio tvarkos yra ne kas kita, kaip bandymai drastiškai apriboti priėjimą prie jų rinkų. Nors tokie teisės aktai prieštarauja esminiams ES gyvavimo principams, dėl visų šių diskriminacinių nesusipratimų teks grumtis.

Vienas artimiausių uždavinių greičiausiai bus santykių išsiaiškinimas su VMI. Kaip vertinate šią situaciją?

Iš tiesų asociacijai buvo pareikšta pretenzijų daugiau nei už 5 mln. litų. Kokia šių problemų ar klaidų kilmė dabar bandoma nustatyti. Jei pasirodys, jog įstatymai buvo pažeisti, prievoles teks be kalbų įgyvendinti. Ten yra ginčytinų dalykų, todėl labai tikiuosi, kad mokestinių ginčų komisijoje pavyks susitarti dėl mažesnės sumos. Tiksliau kažką pasakyti kol kas negaliu.

„Linavos revizijos komisija neseniai pasidalino savo įžvalgomis, kad asociacija vis dar nepakankamai griežtai laikosi finansinės drausmės. Kuriose srityse ir kaip siūlysite taupyti?

Šiuo metu „Linavos“ biudžetas nėra viršijamas. Kiek žinau, dabar bėdų kyla tik dėl ne visai tikslaus biudžeto planavimo, todėl reiks padaryti kai kuriuos pakeitimus. Be abejonės mūsų dar laukiau sekretoriato struktūros pertvarka, ateityje padėsianti taupyti.

Ar formuodami naują komandą atsivesite savų žmonių?

Ne. Esu veikiančios komandos narys ir drauge su ja priimsiu sprendimus, kurių vežėjai tikisi. Neturiu jokių asmeninių tikslų.

Kokią programą pristatėte „Linavos“ prezidiumo nariams renkant naują asociacijos generalinį sekretorių?

Kaip žinote pastarajame „Linavos“ kongrese siekiau prezidento posto. Rinkimų išvakarėse po keletą kartų aplankiau beveik visus regionus ir turėjau tikrai labai daug progų tiesiai iš vežėjų išgirsti, kas jiems labiausiai rūpi ir ko jei tikisi iš asociacijos. Visais šiais dalykais ketinu rūpintis ir dirbdamas generalinio sekretoriaus kompetencijai priskirtus darbus. Manau, kad tai ir prezidiumo nariams pasirodė svarbu.

Nuo ko pradėsite?

Visų pirma reikia baigti pačios asociacijos struktūros pertvarką. Po to teks imtis užsieniečių įdarbinimo tvarkos, su darbo biržos funkcionavimo ypatumais susijusių dalykų, peržiūrėti santykius su draudimo kompanijomis (Lietuvoje „žalioji“ korta brangesnė nei aplinkinėse šalyse) ir t. t. Veikti tikrai yra ką.

Nemažai laiko praleidote politikoje. Kuo tas etapas buvo svarbus ir kiek tai galėtų palengvinti dabartinių uždavinių sprendimą?

Jūs pats ir atsakėte – šešeri metai dirbant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovu ir sostinės tarybos nariu, davė labai daug įvairiapusės patirties, kuri bus naudinga ir narpliojant vežėjams aktualius rebusus.