Rytų sektorius – mokami keliai Ukrainoje

Ukraina – vienintelė iš trijų mūsų apžvelgtų šalių, kurijoje dar nėra mokamų kelių. Ir nors apie tai kalbama jau 15 metų, realūs ir gana ambicingi planai buvo paviešinti tik praeitais metais. Kol kas net šalies valdžia neturi vieningo požiūrio dėl to, ar šis projektas reikalingas ir praktiškai įvykdomas.

Eugenijus Prisenko, Automobilių kelių vyriausiosios valdybos (GUAD) vadovo pavaduotojas, praėjusių metų birželio mėnesį pirmą kartą viešai prabilo apie mokamų kelių statybos planus. Jo mintis buvo pagrįsta tuo, kad šalyje trūksta kelių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurios teritorija ir gyventojų skaičius beveik tokie patys, kaip Ukrainoje, kelių tankumas 12,5 kartų didesnis. Be to, beveik 70 proc. esamų Ukrainos kelių reikalauja skubaus remonto, kuriam reikia 60 mlrd. eurų. O likusius 30 proc. kelių būtina taisyti kas 5 metus ir atlikti kapitalinį remontą kas 12 metų. Realybė priešinga: 2011 m. kelių biudžetą sudarė tik 1 mlrd. eurų.

Išsigelbėjimas – koncesija?

Ukrainos valdžia, kaip ir jų kolegos iš Rusijos, planuodami kelių statybas visas viltis deda į koncesiją. Vienintelis klausimas, kokiomis sąlygomis tai bus įgyvendinama? Įstatymas „Dėl automobilių kelių statybos ir eksploatavimo koncesijų“ buvo priimtas prieš 10 metų, tačiau, kaip pabrėžia AB „Ukrtranskor“ prezidentas G. Stepanskij, šio įstatymo pakeitimas atgrasino visus investuotojus, nes negalėjo teisiškai užtikrinti jų atleidimą nuo mokesčių.

Naujausioje įstatymo redakcijoje, priimtoje prieš 3 metus, numatyta nemažai teigiamų pakeitimų, t.y. įteisinti nauji pajamų šaltiniai iš kelių infrastruktūros ir įvestas mokestis už eksploatacinį kelių parengtį, kurį sumoka valstybė įvesdama kelį į eksploataciją. Vis dėlto įstatymas turi vieną akivaizdų trūkumą. M. Kovelevo, kompanijos „Altkom“ atstovo, nuomone, investuotojas labai rizikuoja gaudamas kelią tik koncesijos – nuomos – pagrindu ir neturėdamas galimybės laiduoti keliu, kad paimti banko paskolas.

Ekspertai įsitikinę, jog finansinis valstybės dalyvavimas kelių statybos projektuose suteikia koncesijos sutarčiai stabulimo, kaip tai yra Rusijoje ir Europoje. Tai labai aktualu Ukrainoje, kur dar nesusiformavo demokratinės tradicijos ir politinis gyvenimas gana permainingas.

Artimiausiai planai

Nepaisant to, Ukrainos valdininkai tikisi sėkmingų rezultatų. Bendrovės „Ukravtodor“ vadovas V. Demiškan pareiškė, kad svarbiausias tikslas –per 5-6 metus pritraukti 200 mlrd. grivinų koncesiniams projektams ir nutiesti apie 3 tūkst. kilometrų mokamų kelių. Valstybė padengs tik žemės įsigijimo išlaidas.

Pirmu tokiu projektu turi tapti mažoji Kijevo žiedinė automagistralė. Jau paskelbtas konkursas dėl jos techninio ir ekonominio plano rengimo. 18 km ruožas tarp Borispolio trasos ir Sostinės plento su tiltu virš Dniepro statybos planas įvertinamas 50 mln. eurų.

Taip pat „Ukravtodor“ ketina šiais metais paskelbti dar tris kelių planavimo konkursus. Tai bus ruožai Charkovas-Ščerbakovka, Uljanovka-Chersonas-Simferopolis, Novomoskovskas-Simferopolis. Kalbama, kad konkursuose dalyvauja kompanijos iš Prancūzijos. Ispanijos, Indijos, Izraelio ir kitų šalių.

Kaip ir Rusijoje, minėtas Ukrainos įstatymas numato alternatyva mokamiems keliams. Pavyzdžiui, trasos Lvovas-Brody alternatyva taps suremontuotas antros kategorijos kelias einantis per gyvenamuosius miestus.

Skeptikai taria savo žodį

Skeptiškumo lygis mokamų kelių atžvilgiu Ukrainoje kur kas didesnis nei Rusijoje ir Baltarusijoje. Ekspertai rimtai abejoja kelių atsiperkamumų. „Jei vienas kilometras kelio su patvaria danga kainuoja 5 mln. JAV dolerių, tai vieno kelio statyba ar rekonstrukcija atsieis 1 mlrd. dolerių. Atsižvelgiant į kelių eismo intensyvumą Ukrainoje keliai atsipirks tik po 10-15 metų“, – sako A. Kava, Politinės ir ekonominės analizės centro vadovas. Tam, kad pritraukti investuotojus tokiomis sąlygomis, valstybės finansinė dalis turi siekti mažiausiai 60 proc.

Kitas argumentas – žemas piliečių mokumas ir nepakankamas transporto srautas tam atsiperkamumui pasiekti. Net siūlomi GUAD 3 eurocentai už 1 km. šiandien – ne visų kišenei. Jeigu mokestis bus taikomas tik tranzitiniam transportui, dalis vežėjų teiks pirmenybę kitam maršrutui per Baltarusiją, o tai sumažins ir taip neaukštą Ukrainos kelių apkrovimą ir atidės kelių atsiperkamumą dešimtims metų.

Beje, vienodos nuomonės dėl mokamų kelių neturi ir respublikos valdžia. Atsakingas už infrastruktūros plėtrą Ukrainos vice ministras B. Kolesnikovas jau ne kartą pasisakęs prieš panašius planus. Jo manymu, koncesijų sėkmė galima tik tuo atveju, jei valstybė prisiims tam tikras rizikas ir bus pasiruošusi kompensuoti investuotojų nuostolių dalį, jeigu kokios nors sutarties sąlygos nevykdomos, pavyzdžiui, neužtikrinamas projekte numatytas eismo intensyvumas. O tai gali privesti Ukrainą iki ekonomikos žlugimo.