Sunkvežimių ratų ligos

Krovininių mašinų padangos, atlaikančios didesnę nei 40 tonų apkrovą, gali atrodyti beveik nemirtingos. Važinėjant geros kokybės magistralėmis, nuolat tikrinant slėgį ir neerzinant nuolatiniu viršsvoriu naujomis padangomis iš tiesų galima įveikti 150 000 km dėl nieko nesukant galvos. Tačiau jei esate kokiu nors būdu užsitraukęs sunkvežimių vairuotojus globojančių dievų nemalonę ir vidury reiso „nužudėte“ padangą – jūsų laukia mažiausiai poros valandų košmaras.

Prikepusių veržlių iššūkis

Nuolatinis bambėjimas dėl pernelyg mažo slėgio padangose nėra technikos ekspertų kaprizas: tai tiesiogiai susiję tiek su degalų sąnaudomis, tiek su mašinos „apavo“ ilgaamžiškumu. Skaičiavimai liudija, kad jei slėgis padangoje sumažėja 10 proc. (toks pokytis gali natūraliai atsirasti maždaug per 30 dienų), rato deformacija lemia, kad nuvažiuojamas atstumas „susitraukia“ maždaug 5 proc. Be to, dėl subliuškusios padangos padidėja pasipriešinimas riedėjimui, todėl sunaudojama apčiuopiamai daugiau degalų.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Neteisingai pripūsta ar pernelyg apkrauta padanga stipriai kaista. Taip ją kamuojant nuolat prie stabulių prikepa ratlankiai, o prie jų – ratų tvirtinimo veržlės ar varžtai. Prisireikus tokį „svilėsį“ atsukti – 100 proc. turėsite kalną papildomų problemų. Paprastu raktu įveikti prikepusios veržlės dažniausiai nepavyksta, todėl jėgos petys didinamas naudojant kiek įmanoma ilgesnę montiruotę ar vamzdį. Šis triukas nėra panacėja, nes labai dažnai tokiais atvejais varžtas tiesiog nulaužiamas.

Išvengti tokių komplikacijų galima naudojant specialų mechaninį veržlių atsukimo mechanizmą, primenantį namų šeimininkių arsenale esančias mėsmales. Dauguma tolimų reisų vairuotojų tokius daikčiukus, kainuojančius maždaug nuo 50 eurų, turi ir vežiojasi su savimi. CargoNews.lt konsultavęs „Tanagra“ serviso meistras Aleksandras Zacharovas pabrėžė, kad jei kelyje bėdų užkluptas vairuotojas dėl kokių nors priežasčių tokio mechanizmo neturi, geriau bandyti jį pasiskolinti iš geranoriškai nusiteikusių kolegų, nei „prievartauti“ geležį.

„Mūsų pačių įmonės sunkvežimis, gabenantis atsargines detales, nepaisant reguliarios priežiūros ir „nevaldiško“ požiūrio, šią savaitę iškrėtė tokią kiaulystę – viena iš dešimties veržlių taip prikepė, kad ją teko pjauti autogenu. Gerai, kad veiksmas vyko servise“, – pripažino A. Zacharovas.

Jėgos pratimai Nr.2

Sėkmingai atsukus kelyje prakiurdinto rato veržles laukia ne mažesnis išbandymas vietoj jo pritvirtinti atsarginį. Kadangi vien padanga sveria apie 80 kilogramų, o drauge su ratlankiu – gerokai per 100 kg, smulkesnio sudėjimo vairuotojams tokią rokiruotę atlikti savomis jėgomis gali nepavykti. Tarkim užkelti atsarginį ratą į jam skirtą vietą įmanoma tik naudojant montiruotę.

„Jei žmogus neturi Žydrūno Savicko raumenų, jam vertėtų rimtai pasvarstyti vargti pačiam ar kviesti mobilią serviso tarnybą. Tarkim aš vienas pats sunkvežimio rato pakeisti tikrai neįstengčiau.  Kiek žinau, daugelio Vakarų Europos šalių sunkvežimių vairuotojų „įrankis“ – mobilus telefonas ir reikiamas numeris“, – konstatavo A. Zacharovas.

Yra dar vienas triukas, kurio griebiamasi ekstremaliomis sąlygomis – montuojamos padangos kraštų prispaudimas prie ratlankio naudojant benziną. Jei nėra galimybės pasinaudoti vadinamąja „oro patranka“, kuri akimirksniu pripildo padangą oru, įmanoma iš padėties išsisukti su trupučiu benzino ar kito degaus skysčio. Įpylus jį į plyšį tarp ratlankio ir padangos skystis padegamas, o sukeltas sprogimas paruošia padangą tolesnei kelionei eksploatacijos link.

„Tokius metodus meistrai net dirbtuvėse naudodavo tais laikais, kai nebūdavo normalių įrankių. Dabar nėra jokios prasmės šitaip žaisti ir rizikuoti. Nebent tektų padangą permontuoti lauko sąlygomis, kai vienintelis trūkstamas įrankis – oro kompresorius“, – pastebėjo A. Zacharovas.

Servise patyręs meistras krovininės mašinos padangą permontuoja per 45-60 minutes. Šiems darbams naudojama įranga nuo pritaikytos lengviesiems automobiliams skiriasi tik tuo, kad yra pritaikyti darbui su dideliais svoriais.

Atsargos priemonės

Vienas paskutiniųjų sunkvežimio padangos montavimo darbų – patikrinimas, kaip ji laiko slėgį. Senesnės kartos krovininių mašinų ratai turėdavo fiksavimo žiedus, kurie retsykiais pripučiant padangą nušaudavo. Dėl šios priežasties sumontuotas ratas būdavo uždaromas specialiame narve ir tik tuomet pripučiamas iki 8-9 atmosferų. „Tanagra“ serviso meistrų teigimu dabar tokių atsargumo priemonių nebereikia.

„Svarbiausias dalykas, kurį turėtų žinoti vilkikų vairuotojai – jokiu būdu ant priekinės ašies nemontuoti restauruotų padangų. „Žaisti“ su protektoriaus gilinimu ir atnaujinimu galima tik tada, kai padangos bus dedamos ant puspriekabės ar varančiosios ašies. Jei sprogtų vairuojančios ašies  padanga išlaikyti kreiseriniu greičiu judantį vilkiką ant kelio būtų neįmanoma“, – teigė A. Zacharovas.

Ar padanga nėra „uždelsto veikimo“ bomba galima įsitikinti pačiais paprasčiausiais būdais. „Tanagra“ servise padanga tiesiog prasukama ant montavimo staklių ir žiūrima ar ji nėra elipsės formos.

„Net tie atvejai, kai balansuojant tenka panaudoti pusę kilogramo svarelių nėra tokie „žiaurūs“, kaip 3-4 mm nukrypimas nuo idealios formos į elipsę. Šis plika akimi sunkiai pastebimas defektas sukelia didelę vibraciją, todėl atsidūrusi ant priekinės ašies tokia padanga kenktų ne tik kitoms pakabos detalėms, bet ir vairuotojo sveikatai“, – perspėjo A. Zacharovas.