Vokietija grąžino akcizą – dyzelinas vėl brangesnis nei du eurai

Nuo liepos 1 d. Vokietijoje nustojo galioti laikina degalų akcizo lengvata, įvesta dėl karo Irane. Dyzelino mokestis grįžo prie bazinio tarifo, ir jau trečiadienį iki vidurdienio dyzelinas Vokietijos degalinėse vidutiniškai pabrango daugiau kaip 20 centų, peržengdamas 2 eurų už litrą ribą. Vežėjams, kurių maršrutai eina per VFR, tai reiškia maždaug 500–600 eurų didesnes išlaidas per mėnesį vienam vilkikui vien dėl mokesčio grąžinimo. Aiškinamės, iš kur atsirado ši nuolaida, kodėl jos nepratęsė ir ką dabar daryti transporto įmonėms.

Kas tiksliai įvyko

Nuo gegužės 1 d. iki birželio 30 d. Vokietijoje galiojo vadinamasis Tankrabatt – laikinas energijos mokesčio sumažinimas. Dyzelino ir benzino tarifas buvo sumažintas 14,04 cento už litrą, o įskaičiavus PVM reali nauda degalinėje siekė apie 17 centų.

Naktį į liepos 1 d. lengvata baigė galioti. Vyriausybė jos nepratęsė, todėl mokestis automatiškai grįžo į bazinį lygį – apie 47 centus už litrą dyzelino.

Rinkos reakcija buvo net greitesnė už kalendorių. Jau antradienį vidurdienį, kai nuolaida formaliai dar galiojo, degalinės iškart pakėlė dyzelino kainas 24 centais už litrą – iki 1,99 euro. Trečiadienį įvyko dar vienas šuolis – 20,4 cento, ir abiejų rūšių degalai šalies vidurkiu jau kainavo gerokai daugiau nei 2 eurus už litrą.

Palyginimui: vasario pabaigoje, iki Irano krizės pradžios, litras dyzelino Vokietijoje kainavo apie 1,75 euro.

Iš kur apskritai atsirado ši nuolaida

Čia reikalingas trumpas paaiškinimas. 2026 m. vasario pabaigoje prasidėjo karas tarp JAV ir Irano. Atsakydamas į smūgius, Iranas apgadino naftos infrastruktūrą Persijos įlankos šalyse ir užblokavo Hormūzo sąsiaurį – vieną svarbiausių pasaulinės degalų prekybos taškų. Nafta ir dyzelinas staigiai pabrango visame pasaulyje, o Vokietija nukentėjo labiau nei daugelis kaimynių dėl didelės priklausomybės nuo importo.

Skaičiai kalba patys už save. Vokietijos krovinių vežėjų asociacijos BGL duomenimis, nuo konflikto pradžios dyzelinas VFR pabrango maždaug 40 centų už litrą, ir šis augimas viršijo tai, ką būtų galima paaiškinti vien naftos kaina: prisidėjo pasaulinis dyzelino deficitas. Piką kaina pasiekė balandžio pradžioje – 2026 m. balandžio 6 d. litras dyzelino kainavo 2,44 euro. Tai buvo istorinis maksimumas.

Spaudžiama verslo ir rinkėjų, Friedricho Merzo koalicija priėmė skubų paketą. Dviejų mėnesių akcizo sumažinimas biudžetui kainavo apie 1,6 mlrd. eurų, o naftos bendrovės turėjo perduoti sutaupytą sumą vartotojams per mažesnes kainas.

Perdavė, bet ne visą. Federalinė kartelių tarnyba nustatė, kad gegužės pradžioje kainos vidutiniškai sumažėjo tik maždaug 13 centų už litrą vietoj galimų 17 centų, todėl ADAC kalbėjo apie nevisišką nuolaidos perdavimą vartotojui.

Kodėl degalinės pakėlė kainas anksčiau laiko

Formaliai degalai, kuriuos degalinės įsigijo su lengvatiniu tarifu iki birželio 30 d., galėjo būti parduodami pigiau ir liepą: akcizas skaičiuojamas tuo metu, kai degalai išgabenami iš mokestinio sandėlio. Praktikoje įvyko priešingai.

Monopolijų komisijos vadovo Tommaso Duso vertinimu, paskutinėmis nuolaidos galiojimo dienomis vartotojams buvo perduodama tik 7–11 centų iš 17, o naftos koncernai, panašu, sąmoningai pasinaudojo nuspėjama lengvatos pabaiga savo maržai padidinti.

ADAC taip pat sukritikavo situaciją, pažymėdama, kad nuolaidos pabaiga buvo “nepagrįstai paankstinta”: daugelio degalinių rezervuaruose dar buvo degalų, apmokestintų lengvatiniu tarifu. Vokietijos vartotojų apsaugos organizacijų federacijos vadovė Ramona Pop tai, kas vyksta, pavadino “plėšikavimu” ir pareiškė, kad taip tęstis negali.

Kitaip tariant, vežėjas, kuris pirmomis liepos dienomis pilasi degalus Vokietijoje, moka ir grąžintą mokestį, ir papildomą degalų tinklų maržą.

Kiek tai kainuoja vežėjui

Paskaičiuokime pagal konkretų pavyzdį. Magistralinis vilkikas, sunaudojantis apie 30 l/100 km ir per mėnesį nuvažiuojantis 10 000 km, sudegina maždaug 3 000 litrų degalų. Akcizo grąžinimas su PVM – tai apie 17 centų už litrą, arba apie 510 eurų papildomų išlaidų per mėnesį vienai transporto priemonei. 20 vilkikų parkui, kuris reguliariai pilasi degalus VFR, tai reiškia daugiau kaip 10 000 eurų per mėnesį.

Ir tai tik mokestinė dalis. Jei skaičiuotume nuo prieškarinio lygio, vaizdas dar griežtesnis. BGL vertino, kad 40 centų dyzelino kainos augimas nuo Irano konflikto pradžios sunkvežimiui, per mėnesį nuvažiuojančiam 10 000 km, reiškia apie 1 200 eurų papildomų degalų išlaidų, o krovinių vežimo tarifai, asociacijos nuomone, turėtų didėti 8–10%, kad transporto verslas liktų rentabilus.

BGL prezidentas Dirkas Engelhardtas perspėjo, kad anksčiau ar vėliau tai atsilieps ir vartotojų kainoms. Logika paprasta: transportas įskaičiuotas beveik į bet kurios prekės savikainą lentynoje.

Atskiras galvos skausmas – planavimas. Dėl taisyklės “kainą galima kelti tik kartą per dieną, vidurdienį” dienos metu kainų svyravimai Vokietijos degalinėse siekia 15–20 centų. Įmonėms, kurios dirba be degalų kortelių su didmenine kainodaros nuoroda, vis sunkiau prognozuoti vieno reiso išlaidas.

Bendras Europos kontekstas: Vokietija ne viena

Svarbus momentas, kuris dažnai lieka nepastebėtas: birželio 30 d. tapo “trigubu degalų lengvatų nutrūkimu” Europoje. Kartu su Vokietijos Tankrabatt baigė galioti Ispanijos PVM sumažinimas dyzelinui ir Ispanijos 20 centų už litrą subsidija pagal profesionalias degalų korteles.

Rezultatas matomas IRU statistikoje. Iki liepos 3 d. Brent nafta atpigo iki 72,49 dolerio už barelį, žemiau prieškarinio lygio, bet svertinė vidutinė dyzelino kaina ES tuo metu pakilo iki 1,766 euro už litrą – 8,1% daugiau nei bazinis lygis vasario pabaigoje. Per savaitę dyzelinas ES pabrango 1,4%, nors Brent atpigo 3,5%.

Susidaro kainų atotrūkis: žaliava pinga, o degalai degalinėse brangsta, nes valstybės nutraukia paramą anksčiau, nei rinka spėjo normalizuotis. IRU vertinimu, ten, kur lengvatos baigė galioti, autoparkai susiduria su vienkartiniu pabrangimu maždaug 14–20 centų už litrą, ir tai ypač svarbu tarptautiniams vežėjams, kurie gali rinktis, kurioje šalyje piltis degalus.

Pasirinkimo galimybių kol kas yra. Švedija iki rugsėjo 30 d. įvedė papildomą energijos mokesčio sumažinimą 0,82 kronos už litrą ir nuo liepos 1 d. sumažino CO₂ mokestį, Norvegija iki rugsėjo 1 d. išlaiko kelių akcizo lengvatas, o Nyderlandai pratęsė sumažintą akcizo tarifą iki 2027 m. sausio 1 d. Lenkija ir Čekija birželį taip pat išlaikė kainas administracinėmis priemonėmis ir sumažintais akcizais.

Praktinė išvada įmonėms, kurios važiuoja tranzitu per VFR, gana aiški: dabar verta peržiūrėti degalų maršrutizavimą ir, jei įmanoma, didesnius degalų pylimus perkelti į kaimynines jurisdikcijas, kuriose lengvatos dar galioja. Taip pat verta patikrinti, ar sutartyse numatyta degalų išlyga (Dieselfloater), leidžianti automatiškai indeksuoti frachtą kylant dyzelino kainai.

Kas bus toliau

Tankrabatt pratęsimo Berlyne nesvarsto: priemonė nuo pat pradžių buvo sumanyta kaip dviejų mėnesių sprendimas, o biudžeto erdvė ribota. Be to, spaudimas dyzelino kainai Vokietijoje toliau augs ir kita kryptimi. Nuo 2026 m. sausio šalis perėjo prie aukcioninio nacionalinės prekybos taršos leidimais modelio, o CO₂ priemoka, kai kaina siekia 55–65 eurus už toną, prie litro dyzelino gali pridėti iki 19 centų.

ES lygmeniu toliau diskutuojama dėl priemonių naftos sektoriui, panašių į 2022 m. krizės laikotarpio sprendimus. Tarp svarstomų instrumentų – mokestis nuo degalų bendrovių viršpelnių ir platesni antimonopolinių institucijų įgaliojimai kovoti su atvejais, kai didmeninių kainų kritimas neperduodamas vartotojams.

Svarbiausia artimiausių savaičių kryžkelė – geopolitika. JAV ir Irano derybos dėl taikaus sureguliavimo tęsiasi, ir nuo jų baigties priklausys, ar Brent grįš prie stabilaus pigimo. Tačiau net ir naftai pingant, dyzelinas, kaip rodo liepos IRU statistika, pigs vėluodamas. Vežėjams, dirbantiems Vokietijos kryptimi, verta planuoti padidėjusias degalų išlaidas bent jau trečiajam ketvirčiui.