Krovinių ir keleivių gabenimo ypatybės Filipinuose (asmeninė istorija, fotoreportažas)
Vos atvykus į Filipinus ir įkvėpus drėgno tropikų oro, čia pat į šėlstantį vietinio gyvenimo sūkurį įtraukia gatvės gyvenimas, kuris, ypač sostinėje Maniloje niekada netyla ir yra pilnas spalvų, garsų, kvapų ir nematytų dalykų. Pirmosios kelionės po Filipinus pradžioje, važiuojant iš oro uosto į viešbutį patogiu taksi automobiliu už akių iš karto klius keistos transporto priemonės. Per mažos, kad jas būtų galima vadinti autobusais, per didelės, kad būtų kažkas panašaus į visureigius – džipus. Ir jų tiek daug, ir visi skirtingi!
Nenuostabu, kad ši keistoji transporto priemonė, Filipinuose vadinama džipniu (Jeepney), visada nustebina keliautojus Filipinuose, būtent todėl, kad tokia transporto priemonė rieda tik šioje šalyje. Kas dar įdomiau – nėra nei vieno tokio pačio džipnio, visi nudažyti skirtingai ir savaip šeimininkų dekoruoti bei „pagerinti“. Džipnis yra naudojamas tiek viešajam transportui (dažniausiai miestuose ir nedideliais atstumais tarp miestų bei atokiose kalnų vietovėse) ir privačiai – daiktų, gyvulių pervežimams. Kaipgi džipniai atsirado Filipinuose?
Istorija prasideda nuo Antrojo Pasaulinio karo ir JAV invazijos Filipinuose. Tuo metu amerikiečiai buvo privežę tūkstančiais karinių visureigių Willys Jeep, kurie po karo buvo palikti Filipinuose vietiniams. Išradingieji filipiniečiai savaip perkūrė karinius džipus. Uždengė metalu stogą, prailgino ir padarė dvi sėdimas eiles, kur galėtų veidu vieni į kitus sėdėti keleiviai. Visi džipniai buvo spalvotai nudažyti ir dešimtimis žibintų nukabinėti.
Dabar po Filipinus važinėja tūkstančiai džipnių. Kiekviena sala turi savo džipnio supratimą, tai liečia ne tik spalvas ir puošimo būdus, bet ir formą. Vietiniams tai yra pigiausia transporto priemonė. Nukeliauti iš taško a į tašką b mieste pigiau nei su džipniu negalima. Viena kelionė kainuoja apie 30 centų. Provincijoje, ypač kalnuose džipnis yra nepamainomas žliaugiant liūtims prasibrauti į rečiau apgyvendintus kaimelius, kur kitoks transportas neprivažiuotų. Ant stogo galima sukrauti daug mantos – maišus ryžių, cukranendrių, o viduje, eilėje tarp žmonių telpa asmeniniai daiktai ir dėžės su koviniais gaidžiais. Tiesa, kartais daug patogiau važiuoti ant džipnio stogo, nei viduje. Taip ir pamatai daugiau, nes džipnio langai yra nedideli ir, kaip sarkastiškai juokauja filipiniečiai, jeigu džipnias krenta nuo skardžio, nuo stogo dar galima spėti nušokti.
Norint pamatyti spalvingiausius ir įdomiausiai atrodančius džipnius reikia važiuoti į Luzono saloje esantį kalnų miestą Baguio. Neaišku kodėl, bet būtent čia visi džipnių šeimininkai stengiasi kaip išmanydami puošti savo keturačius gražuolius. Dominuoja ryškios spalvos, žibintai apkarstyti dešimtimis, grakščiai tabaluoja antenos, iš mašinos sklinda muzika, kuri, deja nepermuša džipnio burzgimo. Ne tik triukšmas yra viena didžiausių džipnių problemų, bet ir užterštumas. Šalia pralekiantis džipnis gali ne tik laikinai nutraukti jūsų pokalbį, bet ir juodais dūmais privers užsikosėti.
Centrinėse Filipinų salose, Cebu ir Iloilo dominuoja kiek nuobodesnės išvaizdos džipniai, vietinių vadinami „flat nosed“ arba „passad“, perdirbti iš japoniškų Suzuki visureigių. Pietinėse provincijojose, ypač trečiame pagal dydį šalies mieste – Davao dominuoja džipniai „uso-uso“, jie patys moderniausi ir artimiausi tikrojo džipo giminaičiai. Vienas dalykas, kas vienija visus džipnius, yra jų šeimininkų pomėgis aprašinėti juos religiniais šaukiniains, kaip pavyzdžiui „Jėzus yra jėga“, „Mūsų kelią lydi Viešpatis“, „Marija su mumis“ ir panašiai, prie to pridedami nekalti piešinėliai su kūdikėliu Jėzumi, mergele Marija ir kitokie katalikybės simboliai. Filipinai – viena didžiausių katalikiškų šalių pasaulyje, todėl toks fanatizmas ne atsitiktinis.
Nors be džipnių Filipinai neįsivaizduojami, paskutiniu metu jų gamintojai išgyvena sunkų laikotarpį. Daugėja labiau pasiturinčių filipiniečių, kurie perkasi lengvuosius atomobilius, netyla kalbos apie daug teršiančius ir triukšmaujančius džipnius, kurie iš vieno Manilos rajono – Makati netgi yra „išvaryti“. Be to, džipniai yra labai neekonomiški. Tyrimas parodė, kad 16-os vietų džipnis ryja tiek pat degalų, kiek autobusas, kuriame yra 54 sėdimos vietos.
Džipnius bus bandoma išsaugoti nauju projektu, kuris vadinasi E-Jeepney. Maniloje, būtent Makati rajone ir Iloilo mieste jau galima matyti elektra varomų džipnių, kurie ir gamtos neteršia ir tiek triukšmo nesukelia. Tokie džipniai ypač naudingi mokykloms, parkams, ligoninėms.
Keliaudami po Filipinus nepabijokite susistabdyti gatve lekiantį džipnį, net jei nežinote ar jis važiuoja ten kur jums reikia, bus įdomi patirtis išbandyti šią unikalią transporto priemonę. Jeigu įlipote per galinį įėjimą, išlipdami sušukite „ej!“, arba moneta pabarbenkite į metalą ir vairuotojas sustos. Pinigus keleiviai dažniausiai perduoda vieni per kitus, jeigu nenorite būti „įdarbintas“, atsisėskite kuo arčiau išėjimo.
Komentarai
Kol kas komentarų nėra
Jūsų komentaras