Vilkiko vairuotojas: „Tikrąją ekonomikos būklę išduoda mūsų priekabos“

Dienraštis „Lietuvos rytas“ aprašo  Lietuvos vilkiko vairuotojo įspūdžius ir įžvalgas:

Jei prieš save matai saulutės apšviestą Alpių peizažą, o jis tavęs jau nebežavi, jei tavo širdis liko už tūkstančių kilometrų su šeima, o galvoje pilna minčių, kurių neturi kam išsakyti, – reiškia vairuoji „fūrą“ ir matai pasaulį pro jos langą.

Išvažiuojant iš Lietuvos, pasienyje besibūriuojantys tautiečiai, žiūrėdami į išvažiuojančias vilkikų kolonas juokauja: „Žiūrėkit, kiek vienišų mamyčių namuose lieka“. Ir nors nusišypso visi, juokinga būna ne visiems.

Tikrų „fūristų“ iš prigimties yra, bet nedaug. Galima sakyti, kad tai labiau gyvenimo būdas nei profesija. Nemaža dalis vairuotojais tapo ne savo noru pakeitę profesijas. Pamenu seną frazę „Kunigas-santechnikas“, kuri sakoma visų galų specialistus. Bet dabar man jau nėra keista sutikti statybininką-vairuotoją, policininką-vairuotoją, pedagogą-vairuotoją, inžinierių-vairuotoją, vadybininką-vairuotoją ar net kunigą-vairuotoją. Nėra smagu jausti, kad gyveni ne savo gyvenimą.

Didžiąja dalimi turime prisiimti kaltę sau. Bet ar tik pats nesugebėjai atrasti savo kelio gyvenime? Gal tai, ko mokeisi, dabar pasidarė niekam nereikalinga? Gal neteisingas buvo mokslo sričių planavimas? Gal..? Bet dėl to, žinoma, nekaltas niekas, kaip ir dėl žemės ūkio (kolūkių) reformos ar privatizacijos.

Na, bet neverta sielotis. Prieš išvažiuodamas į reisą žiūrėjau žinias ir girdėjau, kad ekonominė situacija gerėja tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. Ženkliai pakilo eksporto rodikliai. Žemės ūkio produkcijos atsargos buvo užpildytos ir žemdirbiai sėkmingai likusį kiekį parduoda užsienyje.

Puiku, jei taip ir yra, bet žmonės kalba, kad apie šalies ekonomiką galima spręsti pagal eksporto-importo santykį. Aš jį vertinu paprasčiau nei pasisakantys televizijoje. Tiesiog pasižiūriu į tai, ką matau savo ir kolegų priekabose pasikraunant eksportui, ir ką parvežame iš užsienio importui. Prognozės – labai pesimistiškos. Perkam galutiniam vartotojui skirtus produktus: buitinę techniką, chemiją, batus, rūbus, statybines medžiagas, maistą ir kt. Kartais – pramonės įrengimus, bet čia tik pervežimui į Rusija, Lietuvoje jie nereikalingi, nes mums viską lenkai su kinais.

O parduodam medžio granules, medienos žaliavą, durpes ir presuotą šieną. Padėtį kiek švelnina pieno pramonė, baldai, pasibaigus žemdirbystės sezonui teko vežti ir kviečių. Kartais eksportuojami plastiko ar kiti pusfabrikačiai, bet tai sudaro labai mažą procentą ir dažniausiai tai – užsienio kapitalo valdomų įmonių produkcija. Bent jau man toks vaizdas susidarė padirbus „fūristu“ kelis metus.

Kol nedirbau tolimųjų reisų vairuotoju, tolimesnes šalis mačiau tik pro lėktuvo langą. Iš ten Lietuvos laukai atrodė ne ką prasčiau nei svetur. Bet stebint pro vilkiko langą, skirtumas – akivaizdus.

Pirmoji pažintis buvo Švedija. Stebino jau pirmieji kilometrai. Koks žemės vertinimas, šalia kelio nesimato apleistų mūsiškių „bulvių laukų“, nuo krašto iki krašto išnaudotus pasėlių plotus keičia komercinės paskirties pastatai ir atvirkščiai. Ką švedai gamina tokiame kiekyje mažų komercinių patalpų, net sunku įsivaizduoti. Kai ant pramonės įmonių pamatai ir Lietuvoje matytus užrašus „Volvo“, „Scania“, „Hugsvarna“, ar „Ikea“, kažkoks keistas jausmas užplūsta – tai jų…

Bet dirbdamas ten supratau, kad didžiosios įmonės nesistengia bet kokia kaina „nužudyti“ mažuosius komersantus. Jos eina mums nelabai suprantamu keliu – duoda jiems dirbti tam tikrus antraeilius darbus.

O ką jau šnekėti apie vairuotojų kultūrą, pėsčiųjų ir dviratininkų požiūrį į kelių eismo taisyklių reikalavimus. Reikėtų vieną dieną susodinti seimūnus į autobusą. Atsiprašau – į kursus Indijoje, bet pravežti pro Vokietijos, Austrijos ar Prancūzijos laukus, kad paieškotų ES remiamų pievų, apaugusių piktžolėmis. Pasižiūrėtų, kaip sutraukiamas kapitalas ir kuriamos industrinės zonos Belgijoje, Olandijoje ar Danijoje, susipažintų su atsinaujinančios energijos panaudojimo mastais, pamatytų ganyklas, kuriose gyvulių kiekis primena vaizdus, matytus „Animal Planet“ laidose apie savanos antilopes. Ir tada tegul paaiškina, jei pas mus taip gerai, kodėl pro „fūros“ langą viskas atrodo kitaip? Kodėl gerai besimokantys vaikai, Lietuvos ateitis, tėvų klausinėja ne apie profesijas, o apie šalis, kuriose norėtų apsigyventi sulaukę pilnametystės?

Myliu savo tėvynę ir nesiruošiu jos keisti į kitą. Tik norėčiau, kad tie, kuriuos išrenkame į valdžią, pakeistų ją taip, kad galėčiau išgyventi dirbdamas Lietuvoje, kad sustabdytų emigraciją ir mano vaikai nesvajotų apie svečias šalis, bet liktų čia.