Ina Šibajeva: „Dirbti kartu lengviau“

Vyrauja nuomonė, kad ekspeditorių darbas ne moterų reikalas, tačiau Latvijos kompanijos „Bilatris“ direktorė Ina Šibajeva paneigia šį teiginį.

Moteris transporto įmonių vadovybėje – labai retas atvejis. Bet kuriuo atveju, tai pirmas interviu su moterimi vadove mūsų tinklapio rubrikoje „Požiūris“.

Na, kodėl? Iš 5 firmų, kurios įeina į mūsų įmonių grupę „Belsysgroup“, trims vadovauja moterys. Ir niekas nesiskundžia.
 

Kaip Jūs patekote į ekspedicijos verslą?

Galima sakyti, kad visai atsitiktinai, bet kartu ir nelabai. Prieš tai aš dirbau buhaltere įmonėje „Bilatris“. Kai keitėsi vadovybė, man pasiūlė tapti ekspeditore, aš sutikau. 

Gal galėtumėte pasakyti, kokie žmonės įprastai ateina dirbti į ekspeditorių įmones ir jose pasilieka? Ko reikalauja ši profesija? 

Dažniausiai pas mus dirba jaunimas. Vidutinis amžius – 23–24 m. Jaunimą galima greitai išmokyti.  Šiuo atveju patirties stoka netgi tampa privalumu. Mokymais užsiima mūsų  vadybininkas.

Tiesą sakant, dauguma mūsų darbuotojų – Rygos Transporto ir komunikacijų instituto absolventai. Aš asmeniškai nemanau, kad toks išsilavinimas yra būtinas. Geru ekspeditoriumi gali tapti ir buhalteris, ir teisininkas. Svarbiausia, kad žmogus būtų komunikabilus, atsparus stresui, kad mokėtų greitai priimti sprendimus.            

Kaip tai galima sužinoti?
 

Mes bendraujame, priimame bandomajam laikotarpiui. Įprastai to pakanka. Žinoma, kartais mes suklystame, pasirinkdami žmones.

Kiek metų reikia, kad taptum geru ekspeditoriumi?
 

Nuo pusės metų iki metų. Bet čia irgi santykinai. Savo įmonėje mes turime specialistus, kurie yra labai įvairiapusiški, t.y., sugeba dirbti su visomis transporto rūšimis.

Juk kiekvienoje sferoje yra savų ypatumų. Kad ir kiek žmogų mokytum, vis dėlto vis visko turi išmokti pats.

Apskritai ekspedicija yra tokia sritis, kur galima visą laiką mokytis ir tobulėti. Tai – nesibaigiantis procesas.         

Ar Jūs palaikote ekspeditorių veiklos licencijavimą?
 

Sakykime, aš užimu neutralią poziciją. Jeigu reikalaus licencijos, manau, mes gausime ją be jokių problemų. Jeigu kalbėtume abstrakčiai, aš nematau tam būtinybės. Tarkime, tai padėtų kontroliuoti vienadienes firmas. Bet yra ir kitas klausimas, ar licencija gali uždrausti nesąžiningam ekspeditoriui elgtis neatsakingai.

Papasakokite apie „Bilatris“ ir apie visą įmonių grupę.
 

Įmonių grupei priklauso  5 kompanijos, kurios įsikūrusios Minske, Balstogėje, Almatoje ir Rygoje. Mūsų įmonė sukurta trečia. Mūsų ir kazachų įmonės – pačios mažiausios. Kiekvienoje dirba apie 15 žmonių. Visos kitos kompanijos žymiai didesnės, iš viso jose dirba  300 darbuotojų.  
 

Nesunku atspėti, kad mūsų pagrindiniai užsakovai yra Rytuose. Dirbame ir su tranzitiniais kroviniais į Vakarus.
 

Mūsų įmonės – jungiamoji grandis su jūra. Taigi ir specializuojamės daugiausiai jūriniuose gabenimuose. Aišku, dirbame ir su automobilių ir geležinkelių transportu.

Mes gabename pačius įvairiausius krovinius: alkoholį, maisto produktus, durpes, statybos medžiagas, medieną, drabužius, nestandartinius krovinius. Iš esmės viską, ką įmanoma.

Kieno transportu jūs naudojatės dažniausiai?
 

Latvių bei lietuvių.
 

Ir lietuvių? Vis dėlto turbūt dažniau samdote savo šalies vežėjus?

Jeigu matuotume procentais, tai būtų 50 ir 50 proc.

Lietuvos vežėjų kompanijos patikimos, be to, jų automobilių parkas didelis. Lietuviškų įmonių sąrašas, kurių paslaugomis mes naudojamės, gana didelis. Tarp jų – „Refta“, „Rivaisa“, „Vidmindas“, „Vičiūnai“, „Telauta“, „Zemeda“ ir kitos.    

Jeigu finansinė padėtis leistų jums įsigyti savo transporto ir sandėlių ir tapti dideliu logistikos centru, ar jūs ryžtumėtės padaryti tokį žingsnį? Ar Jums patinka specializuota veikla?
 

Be abejo, mes ryžtumėmės ir to siekiame. Beje, dvi mūsų kompanijos jau pasiruošusios šiemet įsigyti savo vilkikų. Tai yra mūsų kitų  metų tikslas.
 

Papasakokite, kaip jus paveikė krizė? Kaip jūs radote kelią iš jos?

Tikriausiai taip, kaip ir dauguma. Mes pajautėme krizę 2008 m. antrame pusmetyje. Kulminacija atėjo 2009 m.

Užsakymai krito 40 %, kainos sumažėjo, atsirado įsiskolinimų. Bet vis tiek kokių nors radikalių priemonių mes nesiėmėme: neatleidome žmonių ir netgi atlyginimų nesumažinome. Tiesiog sumažėjo pelnas.

Žinoma, išgyventi mums padėjo ta aplinkybė, kad mes dirbame ne vieni, o grupėje. O tai reiškia, kad visada galima tikėtis ir patarimo, ir finansinės pagalbos. Pernai įmonės finansinė kreivė pradėjo kilti aukščiau, o šiemet reikalai labai pagerėjo.

Netgi sausis, kuris įprastai būna nuostolingas, šiais metais buvo labai pelningas. Krizė privertė visus padaryti tam tikrų išvadų. Mes pradėjome griežčiau elgtis su klientais, kruopščiau juos tikrinti.
 

Koks jūsų valdymo stilius?
 

Veikiausiai aš esu kolektyvinio valdymo šalininkė. Tai padeda mobilizuoti idėjas ir pasiskirstyti atsakomybės krūvį. Vis dėlto turi būti ir griežta subordinacija, nes kartais tenka priimti labai sudėtingų sprendimų.