Jaroslav Dolgopolov: „Sunku būti „mažam“

Lietuvos žiniasklaidoje dažniausiai rašoma apie dideles ir stiprias logistikos kompanijas, tačiau neretai pamirštama, kad šalia jų dirba ir bando prasiveržti „į žvaigždes“ visai nedidelės įmonės, dažnai vadinamos individualiomis (IĮ). Tai yra tai, kas pasaulyje su didele pagarba vadinama smulkiuoju ir viduriniuoju verslu. Tokie verslininkai kartais netgi pranašesni už didžiąsias kompanijas: lankstesni, konkretesni, kartais – kūrybiškesni. IĮ „Advilsta“ turi tik penkis vilkikus ir tiek pat vairuotojų, įskaitant savininką Jaroslavą Dolgopolovą. Ofisas yra jo bute, automobilių stovėjimo aikštelė nuomojama. Kaip tokios įmonės konkuruoja su didžiosiomis, kaip vertina dabartines tendencijas rinkoje, kalbamės su p. Dolgopolovu.

Visada įdomu sužinoti, kaip prasideda sėkmingas verslas. Dar įdomiau, jei kalba eina apie nedidelę įmonę. Ar prisimenate, kaip įsigijote pirmąjį vilkiką, iš kur gavote tam lėšų?

Pinigų man paskolino brolis, kuris jau ėjo transportininko keliu. Be to, 2000 m. pradžioje tai nebuvo kosminė suma – maždaug 20 tūkst. Lt.

O kas jus atvedė į gabenimų verslą? Ar turėjote darbo transporto srityje patirties?

Esu baigęs aviacinės elektronikos studijas. Atėjau ieškoti darbo į oro uostą, tačiau man buvo parodytos durys. Bandžiau užsiimti kompiuterių verslu, tačiau įmonė iširo. Tuomet brolis pasiūlė nusipirkti vilkiką ir dirbti kartu su juo. Tai buvo 8 t bendrosios masės „Mercedes”.

Nebijojote pradėti verslo su artimais žmonėmis? Juk sakoma, kad geriau su svetimu nei su artimu žmogumi.

Taip, yra toks posakis: jeigu nori prarasti draugą, pradėk su juo bendrą verslą. Dažniausiai skyrybos įvyksta dėl to, kad nesutampa norai: vienas nori greičiau praturtėti, o kitas siekia plėtoti verslą. Kuo daugiau akcininkų, tuo sunkiau valdyti verslą. Išimtis – šeimos įmonės, kur artimi giminaičiai pasiskirsto pareigas, vadovaujami vyresniojo.

Kaip formuojate savo komandą?

Dažniausiai pasikliauju pažįstamų rekomendacijomis. Komanda keičiasi, nes kartais žmonės išeina dėl to, kad būna nepatenkinti atlyginimu.

Kiek laiko jums prireikė, kad įsigytumėte 5 vilkikus?

Pakankamai daug, nes niekad nepirkau mašinų išsimokėtinai, o banko kreditu naudojausi tik kartą. Visos mašinos buvo perkamos iš gauto pelno. Tai mano taisyklė. Galbūt mes ir išgyvenome todėl, kad neturėjome skolų. Dažniausia pradedančių vežėjų bankrotų priežastis būna netikroviškas įsivaizdavimas, kad nusipirkus mašiną galima greitai praturtėti. Tuomet jie ima paskolas, o vėliau išaiškėja, kad net gerais laikais ateina diena x, kai mašinas reikia taisyti. Ir visas pajamas „suvalgo“ remontas.

Kokiomis kryptimis dirbate?  Kokius krovinius gabenate?

Daugiausiai (apie 90 proc.) – Lietuvoje. Dar Latvijoje ir Estijoje. Pernai  pradėjome dirbti ir Rusijoje. Be to, mes dirbame tik su lietuviais siuntėjais ir dažniausiai per terminalus. Naudojamės ekspeditorių pagalba. Kroviniai įvairūs, tačiau paprasti, dažniausiai tai pramoninės prekės. Su jais mažiau vargo ir rizikos. Kažkada mums siūlė drabužius, bet atsisakėme.

Kodėl?

Dėl sudėtingos apskaitos ir kontrolės. Neduok Dieve, jei kažkas dings pakeliui ar atliekant patikrinimus. Juk visada kaltas lieka vežėjas.

Jeigu ne paslaptis, kiek šiuo metu uždirba jūsų vairuotojai?

Dažniausiai nuo 1300 iki 1800 Lt.

O iki krizės?

50 proc. daugiau. Kartais gaudavo ir iki 4000 Lt. Žinoma, šiuo metu atlyginimas yra labai mažas, bet kitaip tektų nebevykdyti veiklos. O ką daryti: juk atėjus krizei pervežimo kainos liko tokios pačios, nors kuras ir remontas pabrango. Užsakymų taip pat pasidarė mažiau. Paskaičiavau praėjusių metų išlaidas ir pamačiau, kad visas pelnas buvo skirtas algoms ir remontui. Nieko nepavyko sutaupyti.

O kaip jaučiatės šiemet? Ar matote atsigavimo ženklų?

Kainos truputį pakilo. Bent jau atsisakau dalies užsakymų, jeigu siuntėjas nesutinka mokėti daugiau. Jie siūlo nuo 80 iki 90 euro centų už km. Mes paskaičiavome išlaidas kurui, vairuotojų atlyginimams, kelių mokesčiams ir paaiškėjo, kad lieka vos 50 lietuviškų centų nuo vieno kilometro. Tai yra būtent tai, kas bus atiduota už remontą. Su tokiomis pajamomis dar galima būtų susitaikyti, jeigu turėtume didelį autoparką.

Kaip vertinate darbo sąlygas Latvijoje ir Estijoje? Ar dažnai pasitaiko korupcijos atvejų?

Nei Estijoje, nei latvijoje nesame susidūrę su tuo, kad tektų kažkam mokėti už pažeidimus. Dėl smulkių pažeidimų dažnai pakanka tiesiog atsiprašyti. Baudžia tik už rimtus pažeidimus.

Kodėl nusprendėte dirbti Rusijoje? Visi skundžiasi, kad ten korupcija, didelės eilės pasienyje, blogi keliai, o ir važiuoti jais nesaugu…

Visa tai tiesa, tačiau ten moka daugiau. Tiesa, kuo toliau važiuoji, tuo mažesni tarifai, bet mes nevažiuojame toliau nei iki Nižnij Novgorod. Iš esmės moka beveik dvigubai daugiau nei Baltijos šalyse. Taigi, nepaisant „papildomų išlaidų“, darbas atsiperka.

Kokie vilkikai jums labiausiai patinka?

Senų modelių MAN. Paskutinis geriausias jų modelis – „Komandor”. „Volvo“ taip pat geri, labai patogūs vairuotojams: važiuoji, kaip lengvuoju automobiliu – ilsiesi. Beje, mes turime ir „Renault“. Nors mane ir atkalbinėjo jį pirkti, kol kas jokių problemų nėra. Aš nepatenkintas tik „Iveco“. Mašinos važiuoklė ir mechaniniai mazgai normalūs, tačiau dažnai genda elektronika. O ir jūsų publikacijos su lentelėmis, kuriose atsispindi gedimai ir prastovos, liudija, kad ši mašina labai atsilieka nuo kitų.

Masinėse informacijos priemonėse pasirodė pranešimų, kad, pavyzdžiui, Rusijoje jau atsirado „TATA Motors“ gamybos indiški vilkikai, kurie išoriškai labai panašūs ir rusiškus GAZ. Jie tampa populiarūs dėl savo žemos kainos. Jeigu tokie vilkikai atsirastų Lietuvoje, surizikuotumėte nusipirkti?

Jeigu kaina bus žema, kodėl gi ne. Tačiau su viena sąlyga – jeigu gamintojai sukurs atitinkamą aptarnavimo infrastruktūrą, užtikrinančią atsargines dalis ir remontą. Ir jeigu nebus problemų su su registracija Lietuvoje dėl ES sertifikatų atitikimo, kaip tai būna su Rusijoje registruotais automobiliais: perregistruoti juos labai sudėtinga, net jeigu jie pagaminti Vakaruose.

Jeigu pabaigoje paklausčiau, koks yra jūsų, kaip vairuotojo, didžiausias galvos skausmas, ką atsakytumėte?

Atsakyti nesunku: saugomos aikštelės! Jų Lietuvoje dabar vos viena kita. Cargonews.lt  neseniai rašė, kad Medininkuose planuojama pastatyti 20 vietų aikštelę. O juk reikia 200 vietų! Reikia tokių aikštelių kaip Saločiuose, kur yra ir viešbutis, ir tualetas, ir kavinė. Kodėl jų nestato, nors mes ir kelių mokestį mokame, ir ES pinigų yra. Juk jei bus įvestas net simbolinis mokestis, jos atsipirks per metus.

Ar jūs galite pripažinti, kad didžioji dalis problemų versle kyla dėl to, kad sunku būti „mažam“, kad yra tam tikras optimalus transporto įmonės dydis?

Ne, aš nemanau, kad sėkmė priklauso nuo personalo skaičiaus. Pagrindinis efektyvumo faktorius – mašinų užimtumas, nes jei jis nedidelis, tai esant dideliam autoparkui, nuostoliai tik auga, nes didelė įmonė turi ir daugiau personalo. Svarbiausia – rasti savo nišą ir užsitikrinti gerą rinkodarą – „apaugti“ nuolatiniais užsakovais, neprarandant iniciatyvos ir ieškant naujų. Kol kas mums tai pavyksta, todėl mes ir gyvi.

Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie seka jūsų pėdomis?

Atvirai kalbant, pasiūlyčiau atsisakyti iliuzijų, kad tai lengvas ir pelningas verslas. Tai labai sunkus, dažniausiai nedėkingas, nors ir įdomus darbas. Patarčiau gerai pagalvoti. Nors iš tikrųjų – kiekvienam savo!