Renatas Vainius: „Transporte dėl pinigų gali dirbti tik bepročiai“
Paskambinusi UAB „Polita“ vadovui Renatui Vainiui tartis dėl interviu, dažno scenarijaus kitame ragelio gale – gal kitą savaitę – neišgirstu. Susitinkame pokalbio pačiame rusų lenkų derybų dėl tranzitinių leidimų įkarštyje. Kalbamės apie 2011-ųjų metų tendencijas transporto versle: leidimų trūkumą, eiles pasienyje bei netolimos ateities perspektyvas.
Koks buvo Jūsų kelias į transporto verslą?
Mes į šį verslą atėjome 2003 m. Tuo metu jis buvo „ant bangos“. Tada atrodė, kad tai viena iš patraukliausių verslo sričių.
Galbūt iš šio verslo tikėjomės greičiausios grąžos. Mes nusipirkome transporto įmonę, kuri yra viena iš seniausių Lietuvoje. Pernai gruodį mūsų įmonė „Polita“ šventė 20 m. jubiliejų.
Abu su žmona turėjome žinių, įgūdžių, verslo patirties, tik ne transporto srityje.
Kokį transporto parką šiuo metu valdote?
Mūsų parką sudaro 12 didžiatūrių autotraukinių. Prieš krizę turėjome 23. Lizingo bendrovės nė vieno nepaėmė. Kiti netiki, sako, kaip jūs išgyvenote vien su lizinginėmis transporto priemonėmis.
Pačioje krizės pradžioje baigėme mokėti lizingui ir nusprendėme parką sumažinti. Taip iš esmės ir išgyvenome. Pinigus, gautus už parduotus automobilius, išleidome į apyvartą. Bankams uždirbti nedavėme. Dirbame Europos ir Rusijos rinkoje. Dabar iš esmės pagrindinis srautas į Rusiją – 95 proc. visų krovinių.
Kaip pastarųjų savaičių įvykiai – rusų ir lenkų derybos dėl leidimų – paveikė jūsų verslą?
Rusijos prognozuoti neįmanoma. Regis, jau rinka buvo atsigavusi – ir štai nuo Naujųjų metų prasidėjo problemos su leidimais. To nesitikėjome. Situacija eina vis aštryn.
Kas, jūsų nuomone, išprovokavo šią situaciją?
Kaip ir politikoje, taip ir versle – labiausiai kenkia nepamatuotos ambicijos. Lenkų ambicijos didelės – gauti pareikalautą leidimų kiekį. Reikia pradėti ne nuo ambicijų iškėlimo, bet nuo kompromisų ieškojimo. Jei apie lietuvius kalbėtume, tai mums reikia daugiau lankstumo, nes mes turime mažiau poveikio priemonių.
Kaip vertinate tai, kad lietuviai nesiafišuodami buvo pradėję džiūgauti, kad lenkams blogiau? Dabar ir pačių lietuvių vilkikus grąžina iš Rusijos pasienio punktų.
Ir lenkus, ir rusus, pirmiausia reikėtų traktuoti kaip kolegas, o ne priešus. Negalima trinti rankomis, kad kažkam nepasiseka. Gal mums geriau žiūrėti per kitą prizmę: vežėjai automobilių transportu yra kolegos, tai gal reikia rinką ginti nuo geležinkelių, o ne džiaugtis, kad sėdinčiam tame pačiame vežime blogai. Pralaimi ir lenkai, ir rusai – tik skirtingai. Rusijos importuotojai suka galvas, kaip čia bus, kai laiku nebus gautos prekės, juk jie susiplanavę pardavimus. Be to, prekės brangsta, kai jas tenka perkrauti Lietuvoje, saugoti terminaluose.
Jūsų vilkikai irgi užstrigę pasienyje?
Šiuo metu padėtis kontroliuojama, bet prieš savaitę Baltarusijos–Rusijos pasienyje dvi mašinos penkias dienas stovėjo.
Nepaisant pastarųjų savaičių problemų, kokios tendencijos transporto versle? Ar pasijautė, kad 2011-ųjų pradžia intensyvi, sėkminga – krovinių daugėja, frachtai auga?
Toks įspūdis nuo praėjusių metų vasaros. Liepą labai intensyvi buvo. Jautėsi, kad transportas atsigauna. Ruduo irgi neblogas buvo.
Jau rudenį klientų Rusijoje planai sausio–vasario mėnesiams nuteikė labai optimistiškai. Pradėjome derėtis netgi su automobilių gamintojais, galvojome plėsti parką, bet tas mūsų ambicijas truputį sustabdė sausio įvykiai dėl leidimų.
Sausis labai intensyvus ir pelningas kaip reta. Seniau sausį labai kainos nukrisdavo. O šį mėnesį, kai rusai baigė švęsti, tai nuolat dirbome. Dar taip nėra buvę, kad sausį trūktų mašinų. Jei būtume turėję daugiau vilkikų, tai dar antra tiek būtume galėję vežti.
Kaip Rusijos ir Lenkijos derybos dėl leidimų pakoregavo gabenimus Europoje?
Iš tiesų, šiek tiek pakoregavo. Per paskutinę savaitę labai pasijautė, kad lenkų vilkikai stipriai dirba Europoje, ypač Vokietijoje. Dėl to netgi kainos šiek tiek sumažėjo. Taip pat mažėja ir krovinių.
Va, atrodo, kas čia, rusai tik truputį sujudėjo, – ir Europa juda. Be to, kai lenkai atveža iki Lietuvos, jie jau nenori tušti važiuoti, kraunasi eksportą.
Reikia laikyt kumščius, kad rusai su lenkais susitartų, o mūsų valdžia „neleptelėtų“, ko nereikia.
Ar mes atrodome pažangūs transporto srityje, jei lyginamės su kitomis Europos valstybėmis?
Yra dalykų, kur mes galime ir europiečius pamokyti, tai – lankstumas, greitas prisitaikymas prie situacijos. Dėl informacinių technologijų naudojimo – vakariečiai labiau atsilikę.
Tarkime, kad ir juokingas pavyzdys, dažnai mums sako, atsiųskite CMR draudimo polisą faksu, mes sakome, tai nueikite į mūsų puslapį ir atsispausdinkite iš ten, o jie klausia – tai kaip čia taip.
Kai pasakai, kad visose transporto priemonėse yra GPS sistemos, kad bet kuriuo metu gali pasakyti, kur yra mašina, irgi nustemba, sako – iš kur žinai.
Kai pasakai, kad visose transporto priemonėse yra GPS sistemos, kad bet kuriuo metu gali pasakyti, kur yra mašina, irgi nustemba, sako – iš kur žinai.
Mes imlesni naujovėms, galime greičiau jas pritaikyti taip, kad visiems būtų kuo patogiau – ir darbdaviui, ir vairuotojui, ir klientui.
O jie turi privalumų kitokių – pas juos transporto verslo supratimas kitoks. Jie turi nusibrėžę kryptį – dirba kryptingai. Pas mus transporto srity nėra kryptingumo – puolame tai čia, tai ten, ne viską apgalvojame iki galo.
Pavyzdžiui, esame vos ne ant autostrados iš Europos į Rusiją, taigi seniai turėjo stovėti terminalai, būti pasirašyti susitarimai su Rusija. Ne rusai turi mūsų prašyti, mes turime padaryti taip, kad rusai skambintų ir sakytų: va, kokie geri jūsų sandėliai, kaip greitai muitinės formalumai tvarkomi. Lyg ir žodžiais deklaruojame, kad mes esame tranzito valstybė, bet darbais – nelabai.
Kaip vertinate viešųjų logistikos centrų (VLC) steigimą Lietuvoje?
Turėtų pagelbėti tie centrai, jei jie bus labai stiprus stimulas transportui kaip šakai. Viskas labai priklauso nuo valdžios požiūrio į juos. Jei mes elgsimės neapgalvotai, tie sandėliai stovės tušti ir niekam jų nereiks. Patys sandėliai krovinių negeneruoja. Jei mes sugebėsime pasiūlyt geresnes kainas nei, tarkime, lenkai, aišku, bus paklausūs tokie centrai.
Vežėjų galvos skausmas – privalomojo transporto priemonių draudimo įstatymas. Dar pernai pradėta aktyviai akcentuoti, kad būtina jį keisti, nes įvykus draudiminiam įvykiui ne ES šalyse, išmokėtos sumos už padarytas žalas nepakanka padengti nuostoliams. Ką apie tai manote?
Mes su šiuo dalyku dar nesame susidūrę. Gal verta už draudimą mokėti 100 Lt daugiau, bet kad nuostoliai būtų tinkamai atlyginami. Geriausia, ką būtų galima padaryti, – suteikti galimybę įvairių šalių draudimo bendrovėms konkuruoti, kad galėtume pasirikti, kur draustis, ar Lietuvoje, ar kitoje šalyje – Lenkijoje, Vokietijoje. Mes, Lietuvos vežėjai, galime draustis tik Lietuvoje. Lobistiniai interesai pernelyg stiprūs, kad įstatyme būtų padarytos pataisos.
Kaip vertinate dabartinį susiskaldymą vežėjų asociacijoje „Linava“?
Trūksta geranoriškumo abiejose pusėse – ir iš asociacijos vadovybės, ir iš „skaidruolių“. Aišku, nuošalyje atsisėdus patarimus lengviau dalinti.
Kokias esmines padarytas klaidas regite?
„Linavos“ vadovybė, kai paaiškėjo „Linavos“ serviso skolos, turėjo iš karto atsiriboti nuo tų skolininkų, bent laikinai. Aš nesakau, kad reikėjo pasmerkti. Reikėjo atsiriboti, kad nebūtų erzinami kiti vežėjai.
Kai žmonės patenka į prezidiumą su skolomis, mano nuomone, tai nėra teisinga. „Skaidruoliai“ patys savo pasiūlymų labai konkrečių neišdėsto, matosi, kad nori versti seną valdžią, bet kad ateitų su aiškia programa ir sakytų: tą reikia daryti šitaip, o aną – kitaip, o dėl šito – garantuojame, kad padarysime taip. Klaidų, mano nuomone, esama abiejų pusių veiksmuose ir požiūryje.
Transporto įmonių vadovai jau maždaug metus įvairiuose žiniasklaidos kanaluose gąsdinami dėl to, kad iki 2014 m. rugsėjo 10 d. jų vairuotojai nespės baigti kvalifikacijos kėlimo kursų ir po minėtos datos negalės atlikti komercinių reisų. Ar ketinate apmokėti šiuos kursus?
Priklausys nuo susitarimų. Tie, kurie jau dvejus metus bus dirbę pas mus, mes jiems kursus apmokėsime. Bus kaip lojalumo didinimo priemonė.
Ar vairuotojai, krizei transporto sektoriuje beveik pasibaigus, tampa reiklesni?
Jaučiasi, kad vairuotojai gyvena geresnėmis nuotaikomis. Krizės metais buvo be motyvacijos, pikti.
Koks vadovas esate?
Esu griežtas, bet teisingas. Vadovaujuosi nuostata, kad pirmiausia turi būti atliekamas darbas, o paskui – kiti reikalai. Mūsų telefonas įjungtas 24 val. per parą, dažnai tenka dirbti ir savaitgaliais. Dėl pinigų transporte gali dirbti tik bepročiai. Yra mažiau nervų reikalaujančių darbų.
Ar buvo minčių viską mesti ir imtis kažko kito?
Sunkiausia būdavo, kai dirbi, darai viską, kad išgyventum ir nebankrutuotum, o vairuotojas meta raktelius ir sako – aš išeinu.
Komentarai
Įdomus interviu. Kai kurios mintys nevienareikšmės, tačiau dalis tiesos yra. Galima tik palinkėti sėkmės! O kalbant apie darbą, tai verslas, deja, ne visada suteikia džiaugsmą. Visiškai sutinku su tuo, kad skaudu, kai stengiesi, dirbi, o vairuotojas palieka raktus ant stalo ir išeina, pridaręs problemų...
Kai kurios mintys tikrai vertos demesio, taciau kai parasoma kad del pinigu transporte gali dirbti tik beprociai, norisi paklausti o Jus ponas is idejos del tos Lietuvos dirbate? Vieno negaliu suprasti, nepamatuotos pletros. Keleta menesiu pajudejo reikalai i linksmesne puse, o Jus puolate transporto parka didinti? Vel puolate i bedugne. Tik prisiminkite pries keleta metu pasakytas Vladimiro Vladimiroviciaus mintis, kurios yra igivendinamos pilnu tempu.
Geros mintys ! Sėkmės Renatai!
Aš pritariu kolegai Renatui,Transportas,tai neišgydoma liga, pradejus ,sunku mest.O pinigu vis nėra.Trumpi pagerėjimai tarp krizių. Jei dirbt sąžiningai,nevežti kontrabandos, galima tik išgyvent, bet ne milijonus susikraut.Ir kol valstybės ar miesto tarybas rinksime ne savo srities,ar išvis be mokslo kondidatus, bus bordakas.
"Dėl pinigų transporte gali dirbti tik bepročiai. Yra mažiau nervų reikalaujančių darbų." Tai kodėl ponas dirbate transporte? Gal Jūsų hobis 24 val. per parą verslo problemas spręsti, kurios vežėjams niekada nesibaigia? :)
Jūsų komentaras