Kokie bus 2026 metai Lietuvos logistikoje: ekspertų analizė

Lietuvos transporto sektorius 2025 metus baigia “tylios eigos” režimu. Kol vienos įmonės bando išspausti maržą iš perpildytos Vakarų rinkos, kitos rizikuoja viskuo prie rytinių sienų, o bendru visų priešu tapo tuščios kabinos ir savos vyriausybės nenuspėjamumas.

Praėję 2025 metai Lietuvos logistikai tapo laikotarpiu, kurį sunku pavadinti nesėkmingu, bet neįmanoma pakrikštyti sėkmingu. Pasak naujausios Transporto inovacijų asociacijos (TIA) apklausos, rinka įžengė į “pragmatiško išgyvenimo” stadiją. Paradoksas tas, kad nesant masinių bankrotų, beveik 43% įmonių metus vertina kaip nesėkmingus. Jei 47% žaidėjų situaciją vadina stabilia, tai tik kas dešimtas išdrįso pareikšti apie sėkmę. Tai ne krizė klasikine prasme, o veikiau užsitęsusio štilio būsena, kai burės kabo, o komanda pradeda nervintis.

Vakarų aklavietė ir rytinis azartas

Šiandien 83% Lietuvos vežėjų savo ateitį sieja su Vakarų Europa. Tačiau ši ištikimybė idealams kainuoja brangiai: maržas Vakarų kryptimis negailestingai karpo arši konkurencija – tuo skundžiasi daugiau nei pusė apklaustų įmonių (51,1%). Tuo pat metu Rytuose, nepaisant visų sankcijų barjerų, vis dar galima sutikti dviženklius pelningumo rodiklius.

Kaip pažymi TIA vadovė Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė: “Matome aiškų sektoriaus skilimą – vieni renkasi stabilumą ir mažesnį pelningumą, kiti – didesnę riziką ir trumpalaikį pelną. Rytų kryptis šiandien yra ne apie geografiją, o apie toleranciją rizikai”.

Logika čia grynai ekonominė, nors ir balansuojanti ant etikos bei sankcijų atitikties ribos. Vežėjai ir ekspeditoriai vis dažniau žvelgia į Vidurinį (Kaspijos) koridorių kaip į alternatyvą, tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras: ar Lietuva galės išlikti svarbia šios grandinės dalimi, ar taps logistikos aklaviete Europos pakraštyje?

Kabinos be šeimininkų

Jei anksčiau visus gąsdino kuro kaina, tai 2025–aisiais pagrindine egzistencine grėsme tapo tuščios vairuotojų kėdės. Beveik 47% įmonių darbuotojų trūkumą vadina kritiniu iššūkiu. Situaciją sunkina biurokratinė aklavietė: vairuotojų įdarbinimo iš trečiųjų šalių taisyklės griežtėja, o kvotos, priešingai nei prašo verslas, nedidinamos.

Ypač aštriai stovi problema šalių, kuriose Lietuva neturi diplomatinių atstovybių – pasamdyti žmogų iš ten tampa praktiškai neįmanoma. Galiausiai ilgalaikis veiklos planavimas faktiškai išnyko, o derybos su ministerijomis vyksta pakrauto vilkiko greičiu įkalnėje per plikledį. Kol valdžia atmeta pagalbos prašymus, kabinos lieka tuščios, o mašinos – “po tvora”.

Investicinė dieta

2026–ųjų prognozės stokoja optimizmo: 60% įmonių laukia 2025–ųjų scenarijaus pasikartojimo, o trečdalis ruošiasi tolesniam nuosmukiui. Tokioje atmosferoje investicijos yra griežtai utilitarios. Skaitmenizacija vyksta, bet be entuziazmo: transporto valdymo sistemas naudoja 72,3% įmonių, tačiau į dirbtinį intelektą pasirengę investuoti tik 8,5%.

Su ekologija ta pati istorija – tai “vėliava” didelėms korporacijoms, tuo tarpu smulkusis verslas “žaliuosiuose” pervežimuose mato tik sąnaudų augimą 1,5–2,5 karto, už kurį klientai mokėti nenori. Daugumai vežėjų tvari plėtra lieka nepasiekiama prabanga, kol technologijos netaps pigesnės.

Valdžia kaip neapibrėžtumo veiksnys

Labiausiai stebinantis metų rezultatas – tai verslo požiūris į valstybę. 83% respondentų skyrė maksimalų balą pagal vyriausybės sprendimų nenuspėjamumo skalę. Įmones gąsdina ne pačios taisyklės, o tai, kad jos keičiasi greičiau, nei vilkikas spėja nuvažiuoti iki sienos.

Kaip reziumuoja Rugilė Andziukevičiūtė-Buzė: “Neapibrėžtumas tampa pagrindiniu veiksniu, ribojančiu investicijas”. 2026 metais laimės ne pats ambicingiausias, o tas, kuris galės ramiai ir nuosekliai susitvarkyti įmonės viduje.

Parengta pagal Transporto inovacijų asociacijos (TIA) medžiagą