Penkios dienos be sunkvežimių: nuo balandžio 20 dienos Italija stabdo krovinių pervežimus keliais

Šią naktį Italijoje sustoja vilkikai. Krovinių vežėjų susivienijimas “Trasportounito” pradeda penkių dienų fermo – kolektyvinį krovinių pervežimo keliais stabdymą visoje šalyje. Reguliuotojas reikalavo atšaukti akciją, didieji operatoriai nuo jos atsiribojo, sektorius į ją žengia susiskaldęs. Tačiau mažasis ir vidutinis verslas, įvytas į kampą dėl dyzelino kainos, viršijančios du eurus už litrą, nusprendė nelaukti.

Kas yra fermo

“Trasportounito” – smulkiųjų transporto verslininkų susivienijimas, kurį daugiausia sudaro vieno ar kelių vilkikų savininkai – paskelbė penkių dienų fermo nuo pirmadienio, balandžio 20 d., 00:00 val. iki balandžio 24 d. imtinai. Fermo šiuo atveju nėra streikas įprasta prasme: tai kolektyvinis verslininkų sprendimas tiesiog neišvykti į kelius. Vilkikai stovi aikštelėse, užsakymai nepriimami, reisai nevykdomi.

Reguliuotojas bandė tam trukdyti. Streikų garantijų komisija du kartus – kovo 31 d. ir vėl balandžio 14 d. – pareikalavo atšaukti akciją. Pretenzijos formalios: susivienijimas neišlaikė privalomo 25 dienų pranešimo termino, o pats fermo paskelbtas per arti jau vykusios Sicilijos akcijos. “Trasportounito” atsakydama pareiškė, kad streikų taisyklės jiems apskritai netaikomos – jų nariai yra verslininkai, o ne samdomi darbuotojai, vadinasi, teisiškai jokio “streiko” nėra. Ir tęsė pasiruošimą.

Tuo metu, kai akcija prasideda, viena iš pradinių problemų jau išsisprendė savaime. Sicilijos vežėjai, kurių lygiagreti akcija ir suteikė Komisijai formalų pagrindą pretenzijoms, balandžio 16 d. sustabdė savo fermo – po to, kai ministerija pakvietė juos į derybas balandžio 22 d. Sicilija sulaukė pokalbio su valdžia ir atsitraukė. “Trasportounito” – ne.

Sektorius į akciją žengia susiskaldęs. “Unatras” – didžiausia koordinavimo institucija, atstovaujanti apie 80% iš šimto tūkstančių šalies transporto įmonių – balandžio 17 d. taip pat paskelbė apie savo nacionalinį fermo, tačiau datas nurodys tik pirmadienį. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas reikalauja 25 dienų įspėjimo, realiai ši akcija prasidės ne anksčiau kaip gegužės viduryje. Didieji operatoriai, susivieniję į “Anita”, išvis atsiribojo nuo bet kokio fermo – jie teikia pirmenybę deryboms ministerijų kabinetuose.

Taigi šis fermo – tai būtent “Trasportounito” istorija. Stipriausiai jis smogia Ligūrijai: Genuja, La Specija ir Savona – uostamiesčiai, kuriuose susivienijimas jau seniai ir tvirtai įsitvirtinęs. Likusioje Italijos dalyje dalyvavimas bus “fragmentiškas”: vienur sustos, kitur ne.

Kodėl stoja: dyzelinas kaip negrįžtamumo taškas

Streiko priežastis viena, bet labai konkreti – dyzelinio kuro kaina.

“Nepaisant vyriausybės imtųsi priemonių, įmonės kasdien susiduria su dyzelino kaina, kuri didžiojoje nacionalinio tinklo dalyje stabiliai viršija 2 eurus už litrą. Tai situacija, kurios visas krovinių vežimo sektorius nebegali toleruoti”, – teigiama “Unatras” pareiškime.

“Trasportounito” prezidentas Franco Pensiero vykstančius procesus apibūdina kaip “visišką avarinę būklę, sukeltą nekontroliuojamo kuro kainų augimo”.

Autostradose dyzelinas kainuoja dar brangiau nei įprastame tinkle – skirtumas su miesto kainomis yra juntamas, o tolimųjų reisų vairuotojams, dirbantiems daugiausia greitkeliuose, tai ypač kritiška.

Remiantis “Unatras” vertinimais, papildomos išlaidos kurui gali siekti 9 tūkst. eurų per metus vienam vilkikui. Įmonei, turinčiai 10–15 automobilių parką, tai sudaro 90 000–135 000 eurų per metus virš įprastų išlaidų – pinigai, kurių, esant mažam pelningumui, tiesiog nėra iš kur paimti.

Įmonės taip pat kaltina užsakovus “neatsakingu elgesiu”: šie ne tik nekompensuoja išaugusių kuro sąnaudų, bet kai kuriais atvejais siekia nuolaidų iki 40 centų už litrą.

Ką siūlė vyriausybė – ir kodėl to nepakako

Vyriausybė į krizę sureagavo dar kovą: įvedė skubų mokesčių kreditą iki 100 milijonų eurų – kompensaciją už išaugusias dyzelino išlaidas kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais, lyginant su vasariu. Tačiau pinigai įmonių taip ir nepasiekė: kreditas egzistuoja popieriuje, vykdomasis dekretas nepriimtas, grynųjų pinigų kasoje nėra.

Sektorius mano, kad ir pati suma yra nepakankama. “Unatras” reikalauja dar 200 milijonų papildomai, šešių mėnesių mokesčių ir draudimo įmokų atidėjimo, taip pat privalomo kuro komponento įtraukimo į sąskaitas-faktūras – kad vežėjas galėtų automatiškai perkelti kainų augimą užsakovui, o ne kiekvieną kartą derėtis rankiniu būdu.

Kam gresia pavojus: autotransportas ir pasekmės

Norint suprasti problemos mastą, pakanka vieno skaičiaus: ISTAT duomenimis, 92% sausumos krovinių Italijoje gabenama vilkikais. Ne geležinkeliu, ne vandeniu – būtent sunkvežimiais. Kai jie sustoja, grandinė greitai nutrūksta: pirmiausia sandėliai, tada gamyba, tada lentynos.

DHL savo įspėjime klientams nuo balandžio 15 d. atskirai nurodė rizikas uostams – Genuja, La Specija, Gioia Tauro, Triestas – ir intermodaliniams geležinkelio koridoriams. Tai nereiškia, kad uostų darbuotojai ar geležinkelininkai prisijungė prie akcijos. Jie neprisijungė. Tačiau kai vilkikai stovi, konteinerių nėra kam išvežti iš terminalų, ir spūstis savaime plinta toliau.

Ne pirma – ir klausimas, ar paskutinė

Tai ne pirmas bandymas. Prieš metus, 2025-ųjų pavasarį, “Trasportounito” jau buvo paskelbusi panašų penkių dienų stabdymą – ir paskutinę akimirką jį atšaukė, pakeisdama sunkvežimių demonstracija Romoje. Tuomet buvo remiamasi “atsakomybės jausmu sektoriui”. Vyriausybė šį atsakomybės jausmą priėmė domėn – ir nieko nepakeitė.

Nuo to laiko situacija tik pablogėjo. “Unatras” fiksuoja veiklos sąnaudų augimą daugiau nei 30%. Akcizų grąžinimo mechanizmas, kuris turėjo iš dalies kompensuoti kuro išlaidas, veikia prastai – pinigai grąžinami vėluojant ir ne visos apimties.

Taigi dabartinis fermo – tai ne protrūkis, o sukauptas susierzinimas. Ir jei vyriausybė vėl neatsakys konkrečiomis priemonėmis, patys vežėjai įspėja: tai tuo nesibaigs.