Lietuva taupo kelių sąskaita

Brandaus  socializmo laikais su  Lietuvos vardu buvo siejama keletas stereotipų. Viena populiariausių – „Lietuvoje labai geri keliai“. Žinoma, lyginant su anapus Uralo besidriekiančiais vieškeliais, kuriuose klimpsta net vikšrinė technika, mūsiškės transporto arterijos atrodė tiesiog tobulos. Deja, reali padėtis buvo ir yra gerokai kuklesnė ir – kas yra liūdniausia – mūsiškių kelių būklė pasmerkta prastėti.

Truputis buhalterijos

Kuo „geri“ Lietuvos keliai skiriasi nuo iš tiesų modernių transporto arterijų vairuotojai sužinojo prieš pora dešimtmečių išbandę Vokietijos magistrales. Deja, atsivėrus sienoms į Senąjį žemyną, pasirodė ne tik tai, kad komplimentai mūsiškiams keliams žarstyti avansu, bet ir išryškėjo dar viena esminė problema: pagrindiniai šalies keliai sovietmečiu metais buvo projektuoti iki 10 tonų apkrovos ašiai, todėl kai jais pradėjo kursuoti sunkvežimių vilkstinės su europietiška  (t. y. 40 tonų bendrąja mase ar 11,5 tonos vienai ašiai) apkrova, keliai pradėjo eižėti tiesiog akyse.

Deja, nuo tos dienos, kai buvo palaiminti nauji sunkvežimių masės standartai, „europietiškam“ svoriui buvo pritaikyta tik apie 30 proc. magistralinių ir krašto kelių. Rajoninių ir tuo labiau vietinių kelių dangų pritaikymo sunkesniems automobiliams darbai apskritai nepasiekė. Viltis, kad šios problemos bus išspręstos per protingai trumpą laiką, buvo gyva iki 2008-ųjų, kai valstybinės reikšmės kelių tvarkymui skiriamų lėšų suma kasmet augo maždaug po 100 mln. litų. Tačiau prasidėjus globalinei ekonomikos krizei 2009-aisiais finansavimas smuko beveik per pusę nuo 1257 mln. litų iki 664 mln. litų.

Nuo visiško fiasko kelininkus gelbėjo tik iš ES gaunami pinigai, tačiau net ir jie nepadėjo išlaikyti būtino minimalaus kelių priežiūros lygio. Lietuvos automobilių kelių direkcijos specialistų skaičiavimais, per pastaruosius penkerius metus šis rodiklis smuktelėjo daugiau nei 8 proc.  Jei 2008-aisiais bedefektės kelių priežiūros įvertis buvo 74,85 proc., tai pernai – tik 66,79 proc. Valstybinės reikšmės kelių dangų būklės įvertis balais sumažėjo nuo 7,5 iki 6,3.

Asfalto priežiūros specifika

Nagrinėdami lėšų kelių priežiūrai taupymo problemas asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas Rimvydas Gradauskas atkreipė dėmesį į neišvengiamas politikos – „nekišti pinigų į asfaltą“ pasekmes.

„Pastačius naują kelią, papildomai jo danga būtina pradėti rūpintis maždaug po 7 – 9 metų. Per tiek laiko dėl transporto ir atmosferos poveikio, viršutiniuose dangos sluoksniuose atsiranda įtrūkimų, kuriuos būtina tvarkyti. To nepadarius, per keletą vėlesnių metų danga pradeda nykti itin sparčiai ir maždaug 12-ais – 15-ais kelio eksploatacijos metais būtinas kapitalinis remontas. Jo nepadarius kelias „miršta“. Jei taip nutinka, tenka kalbėti ne apie remontą, o apie naują statybą, kuri yra nepalyginamai brangesnė.

„Įtrūkimus ir nedidukes duobeles asfalto dangoje galima lyginti su dantų ėduonimi. Jei žmogus į tai ilgesnį laiką nekreipia dėmesio, paprastai viskas baigiasi stomatologine operacija, kurios metu dantis (tiksliau – jo liekanos) pašalinamas, o vėliau tenka dėti implantą ar protezą. Tai gerokai brangiau ir skausmingiau, nei tiesiog laikytis asmeninės higienos“, – lygino R.Gradauskas.

Beje, prastai prižiūrėti keliai turi tiesioginį ryšį su eismo saugumu. Juk nėra nei vieno vairuotojo, kuris nebandytų aplenkti pavasarį keliuose atsiveriančių nedidelių išdaužų. Jei tokia kliūtis pastebima per vėlai ar smūgio ratais į ją išvengti bandoma itin staigiu judesiu, avarinė situacija garantuota. Mokslininkai taip pat yra paskaičiavę, kad netvarkant kelių itin ženkliai auga išlaidos transporto remontui ir degalams. Pavyzdžiui, kelionės prastu žvyrkeliu metu sunaudojama iki 30 proc. daugiau degalų, nei tokį pat atstumą įveikiant geru, asfaltuotu plentu.

Naujos pinigų dalybos

Asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas pasakodamas apie parengtą 2015-ųjų biudžeto projektą teigė, kad dar prieš keletą mėnesių derinti šio dokumento juodraščiai leido tikėtis pastebimo padėties pagerėjimo.

„Pradinėje dokumentų redakcijoje buvo užfiksuota, kad kelių infrastruktūros išlaikymui ir plėtrai kitais metais bus skirta maždaug 1,47 mlrd. litų. Deja, Seimą pasiekęs biudžeto projektas mus stumia atgalios į vegetacinę būklę. Iš minėtos sumos apie 250 mln. litų greičiausiai keliaus „bendroms valstybės reikmėms“. Kas slypi po šia formuluote galima tik spėlioti, bet labiausiai tikėtina, kad pinigai bus „pravalgyti“, – prognozavo R. Gradauskas.

Iš teoriškai numatytų 60 proc. atskaitymų nuo akcizo degalams, realiai kelių infrastruktūrai teks tik apie 52 proc. Dar vienas svarbus dalykas – kitais metais iš bendro keliams skirtų pinigų „pyrago“ kur kas didesnė dalis – 35 proc. vietoj buvusių 30 proc.– bus atriekta vietinės reikšmės projektams, todėl sumažės galimybių tvarkyti magistralinius ir krašto kelius.

„Be abejonės, ten taip pat susikaupę nemažai problemų, tačiau tampydami tą pačią „antklodę“ į skirtingas puses toli nenukeliausim“, – apgailestavo „Lietuvos keliai“ vadovas.

Geležinkelio faktorius

Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į dar vieną paradoksą. Europos „Baltojoje knygoje“ yra numatyta, kad transporto prioritetas – geležinkeliai. T. y. kad naudojant šios rūšies transportą būtų gabenama bent 30 proc. krovinių.

„Tačiau tai, ko siekia ES, Lietuvoje jau pasiekta – geležinkeliais pas mus gabenama beveik 38 proc. krovinių. T. y. šis tikslas jau pasiektas ir, logiškai mąstant, prioritetai mūsų šalyje turėtų būti kiti. Nepaisant to, Lietuvoje planuojama tiesti papildomas (rusiško standarto) geležinkelio vėžes, nors ką jomis gabensim nėra aišku“, – akcentavo R. Gradauskas.

Kelininkai šiame valstybinės reikšmės nesusipratime įžvelgia tik vieną pozityvų dalyką – tiesti geležinkelio bėgių kviečiami tie patys automobilinių kelių statytojai. Tai leidžia šiaip ne taip sudurti galus negaunant užsakymų tiesioginei veiklai.

„Kai „ikikriziniais“ metais kelininkams pateikiamų užsakymų skaičius nuolat augo, nemažai įmonių investavo į asfalto gamybos įrangą. Tačiau dabar šimtus tūkstančių kainavę agregatai praktiškai stovi be darbo, nors nuo lizingo įmokų statybos įmonių niekas neatleido. Jei valdžios žmonės aiškiai pasakytų, kiek metų kelių tvarkymui nebus skiriama lėšų, galbūt kai kurios įmonės minėtą įrangą parduotų ar įdarbintų užsienio šalyse“, – svarstė asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas.