Transportininkai reikiamus specialistus turės ruošti patys?

Apie tolimųjų reisų vairuotojų trūkumą Lietuvoje šnekama jau senai, tačiau transporto sektoriaus atstovai užsimena, kad trūksta ne tik šių darbuotojų. Trūksta ir biure galinčių dirbti ekspeditorių ar transporto vadybininkų. Aukštosios mokyklos ruošia šiuos specialistus, tačiau transportininkai nėra patenkinti jų paruošimu realiam darbui.

Kokių darbuotojų reikia transportininkams?

Smulkių ir vidutinių vežėjų asociacijos atsakingasis sekretorius Sigitas Žilius nėra patenkintas tuo, kaip aukštosios mokyklos paruošia darbuotojus rinkai, be to, pašnekovo nuomone, šių specialistų trūksta masiškai. „Per Lietuvą eina transporto koridorius. Tad ir reiktų transporto koridoriaus valdymo specialistų. Kitaip tariant – ekspeditorių. Šie žmonės dirba su kroviniais ir valdo automobilių srautus. Šitų žmonių ruošime yra didelė spraga. Mano turimais duomenimis, juos ruošia tik kolegijos. Šiuo metu Lietuvoje yra 3 – 4 tūkst. transporto ir panašus skaičius ekspedicijos įmonių. Daugumai įmonių tų žmonių trūksta. Reikia ne tik anglų ar rusų kalbomis šnekančių specialistų. Jų paruošimas sudėtingas ir brangus ir tai yra problema, jų trūksta.“

Lietuvos nacionalinės ekspeditorių ir logistų asociacijos „Lineka“ prezidentas Tautginas Sankauskas sutinka, kad problema egzistuoja ir darbdaviui tenka pačiam spręsti darbuotojo apmokymo problemą, nes aukštosios mokyklos tinkamų specialistų kol kas neruošia: „Tai, kad ruošia ir specialybės pavadinimas geras – puiku. Bet kaip paruošia, tai čia jau kitas klausimas. Galėtų būti geriau. Bendrovės paruošia sau specialistus vėliau pačios.“

S. Žilius trumpai apibūdina, kaip šiuo metu dažniausiai yra įdarbinamas ekspeditorius ar transporto vadybininkas: „Šiuo metu mes kaip ir dauguma paimam žmogų, kuris moka mums reikalingą kalbą ir jis yra mokytinas. Mes jį kaip specialistą parengiame per metus.“

„Yra programų, kuriuos leistų tai pasiekti per 4-6 mėnesius. Duotų tas teorines ir praktines žinias, kurios būtinos ir minimalios, norint pradėti dirbti. Reikia, kad atėjęs darbuotojas galėtų naudotis techninėmis galimybėmis, kompiuteriniais resursais, dirbtų reikiamomis programomis, navigacijos priemonėmis.“ – priduria S. Žilius.

Kodėl neturime kvalifikuotų darbuotojų?

Kalbinti transporto atstovai sutinka, kad didžiausia problema yra ta, kad darbuotojas atėjęs nežino, kaip dirbti ir nuo ko pradėti. Jiems akivaizdžiai trūksta praktikos, nes mokymo programos nepritaikytos šiuolaikinio verslo poreikiams.

T. Sankauskas pastebi, kad iš esmės tai yra ir verslo, o ne tik specialistus ruošiančių aukštųjų mokyklų, problema. „Praktikų tvarka, ir turinio, ir naudos prasme, turėtų būti kitokia. Aš agituoju bendroves aktyviau dalyvautų šiame procese. Jos pačios turi bendrauti su mokslo įstaigomis, padėti ruošti programas ir dalyvauti mokymo procese. Pas mus šito kol kas nėra. Žinių ir pažinimo lygis turėtų būti toks, kad įmonė galėtų iš karto „lipdyti“ iš tokio žmogaus darbuotoją.“

„Teko būti vienoje kolegijoje, kurioje ruošia logistikos specialistus. Jų programa, mano galva, visiškai neatitinka, net mažiausių šių laikų reikalavimų. Aš nustebęs, kad kažkas moka už tokį mokslą. Nusiperkamas diplomas, bet ne žinios. Atėjus į darbą diplomo dabar niekas nežiūri. Klausia, ką kandidatai moka. Jie turi popierių, bet nieko nemoka. Jie negali savarankiškai dirbti. Esminė problema – programų neatitikimas šiuolaikiniam transporto verslui“ – antrina S. Žilius.

Ką reiktų keisti?

„Lineka“ vadovas pastebi, kad su verslu bendradarbiaujantys aukštųjų mokyklų atstovai, kartais persistengia: „Visų pirma, mokymo įstaiga turi kažkokiais būdais, per stažuotes ar kitaip, daugiau pažinti verslą. Dabar gaunam prašymus, o jie orientuoti į įmonių komercinių paslapčių nagrinėjamą. Tokioje situacijoje reakcija būna neigiama.“

S. Žilius siūlo nepamiršti Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytos idėjos: „ Pameistrystė – kai žmogus darbo vietoje yra mokomas, o tą mokymą finansuoja valstybiniai ar europiniai fondai. Tobulinami jo įgūdžiai ir galimybės. Tai būtų geros galimybės. Dalyvautų ir mokymo įstaiga ir darbdavys, visi laimėtų. Su verslu suderintos ir valstybės finansuojamos programos būtų naudingos. Transportininko darbas atsakingas, jam patikima daug. Žmogų reikia ir mokyti ir tuo pačiu metu duoti praktiką.“

Alternatyvūs mokymai

Transporto atstovams ir toliau trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Tad nieko keisto, kad juos gali pradėti ruošti įvairūs mokymo centrai. Gerai sudarytos programos ir bendradarbiavimas su verslu gali duoti teigiamų rezultatų.

Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centras jau yra ruošęs darbuotojus transporto sektoriui pagal su verslu suderintas programas. Įstaigos direktorius Mindaugas Černius tiki specifinių mokymų nauda: „Tai ne tas pats kas aukštasis mokslas, mes suteikiame kai kurias atskiras kompetencijas, bet galvojam, kad galime būti naudingi transporto įmonėms, mokydami bendradarbiaujant su darbdaviais ir mokymus darydami darbo vietoje.“

M. Černius pabrėžia, kad mokymų esmė yra praktika: „Mūsų mokymas paremtas praktika, gal net sakyčiau pameistryste. Iš principo būtent pagal verslo poreikius daromos programos. Jos nelabai derinamos su kitomis mokymo programomis, žiūrima, ką žmogus turi dirbti konkrečioje darbo vietoje. Visų pirma yra bendra paruošiamoji programa, kurioje atsižvelgiama į keletą darbo vietų, o vėliau tempiama iki konkrečios darbo vietos. Nemokome nieko ko nereikia darbdaviui.“

Taip pat pašnekovas pastebi, kad mokymai ir jų trukmė gali būti pakankamai lankstūs ir viskas priklausys nuo kiekvieno asmens galimybių skirti tam tikrą laiką mokymams: „Buvo mokymų, buvo atsiliepimų. Kai kurie dalykai keičiami, pavasarį, manau, vėl „startuosim“. Numatyta mokimų trukmė – apie 3 -4 mėnesius, bet tai priklausys nuo laiko skiriamo mokymui. Ta programa gali išsitęsti. Žmogus dalį laiko gali dirbti ir užsidirbti sau atlyginimą, o dalį laiko skirti mokymams.“

Rinkoje atsiradus alternatyvoms universitetų ir kolegijų ruošiamiems specialistams, reikia tikėtis, kad šios organizacijos paruoš gerus ir tinkamus transporto sektoriui specialistus. Pajutusios konkurenciją, galbūt atsibus ir aukštosios mokyklos, o tai būtų į naudą visiems. Transporto sektorius nestovi vietoje ir nuolatos ieško naujų plėtros galimybių, tad reikia ir naujų kvalifikuotų darbuotojų, kurie būtų didele transporto sektoriaus varomoji jėga.