Sunkvežimio „aklosios zonos“: pavojus, kuris priklauso nuo mūsų pačių „aklumo“

„@!#%$^&, aš gi tavęs nemačiau!“ Iki šiol tokią frazę teko girdėti net iš kelių sunkvežimių ir lengvųjų automobilių vairuotojų, kliudžiusių mano automobilio sparną ar buferį. Tarsi šią frazę mokintų taisyklingai tarti, laikant aukštesnės, nei C kategorijos egzaminus. Sunkvežimio aklosios zonos – teritorija, galinti užimti nedidelio buto plotą ir reikalaujanti išskirtinio vairuotojo dėmesio. Tačiau ar visada kalta tik technika?

Mes visi puikiai žinome apie „akląsias zonas“, kurios primena apie save kiekvieną kartą, dažniausiai – keičiant eismo juostą, ar manevruojant. Ir važiuojant atbuline eiga. „Aklosios zonos“ dažnai tampa pasiteisinimu dėl eismo įvykio sukėlimo – galima dar kartą pakartoti frazę „juk aš tavęs nemačiau..!“

Statistika rodo, kad dažniausi ir skausmingiausi sunkvežimių susidūrimai su mažiausiai apsaugotais eismo dalyviais vyksta, sunkvežimiui darant staigų posūkį.

Tačiau ar susidūrus su „aklojoje zonoje“ buvusiu objektu, galima kaltinti prastą automobilio apžvalgos lauką? – Jokiu būdu. Dažniausiai aklumu galima apkaltinti ne zonas, o žmones. Vairuotojas savo dispozicijoje turi langus ir veidrodėlių komplektą, kas leidžia maksimaliai sumažinti „aklųjų zonų“ plotą. Būtent išorinių veidrodėlių nustatymas ir yra kritinis momentas, mažinant „aklųjų zonų“ plotą. Skirkite daugiau dėmesio jų reguliavimui, stengdamiesi, kad juose matytųsi ne automobilio šonai, o erdvė šalia automobilio. Juk jūsų automobilis pats niekada nesusidurs su savimi, tad kodėl reikėtų stebėti jo šonus? Važiuojant aplinka automobilį visuomet keičiasi, todėl paprastai objektus, atsiduriančius „aklosiose zonose“, galima pastebėti iš anksto. Stebėkite juos ir neturėsite nemalonių siurprizų!

Jeigu kyla klausimas kaip, pasivijus priekyje važiuojantį automobilį, reikia sugebėti stebėti dar iš šoninius veidrodėlius, atsakymas paprastas: padidinkite atstumą tiek, kad suspėtumėte viską. Taisyklingas lenkimas, ypač – vairuojant sunkvežimį, daromas ne staiga iššokant iš už lenkiamo automobilio ir iš paskutiniųjų „gręžiant“ variklio resursus, o įsibėgėjus iš tolo ir lenkimą pradedant jau padidintu greičiu. Važiuodami „prilipę“, neturėsite vietos įsibėgėti.

Žinoma, labai svarbu, kad ir aplinkiniai įvertintų sunkvežimių „akląsias zonas“. Ypač – didelių krovininių automobilių, furgonų ir autobusų. Kai kuriais atvejais jų „aklosios zonos“ gali užimti daugiau, nei 20 kvadratinių metrų. Tačiau apie tai galvoja tikrai ne kiekvienas pėsčiasis, dviratininkas ar kito automobilio vairuotojas.

Pastaruoju laiku didieji automobiliai „ginkluojami“ gausiais veidrodžių komplektais, tačiau „aklosios zonos“ išlieka. Sunkvežimių gamintojai jau kurį laiką siūlo elektroninę aklųjų zonų stebėjimo įrangą ir kitas vairuotojo pagalbines sistemas, kurių funkcijų gausa prilygsta ar net lenkia pažangiausius lengvuosius automobilius. Sunkvežimių „aklųjų zonų“ stebėjimo sistemos įvertina ir puspriekabės judėjimo trajektoriją, perspėdamos vairuotoją apie nematomoje zonoje atsidūrusius objektus. Gamintojai tikisi, kad šios sistemos gali bent trečdaliu sumažinti sunkvežimių susidūrimus su pėsčiaisiais ir dviratininkais.

Bet kuriuo atveju, „aklųjų zonų“ grėsmės lygis tiesiogiai priklauso nuo jas stebinčio vairuotojo ir aplinkinių sąmoningumo.