TIR sistemos krizė ar Rusijos kaprizai?

Porą pastarųjų metų transportininkų gildija grįžta prie vadinamosios „TIR sistemos krizės“ temos. Tačiau pradėjus nagrinėti, koks šio žodžių junginio turinys, aiškėja negudri tiesa: į 68 pasaulio šalyse nuo 1949-ųjų veikiančio tarptautinio tranzito mechanizmo ratus pagalius kaišioja Rusija.

Truputis istorijos

Aiškumo – kas yra kas – dėlei, verta prisiminti kodėl buvo sukurta TIR tranzito sistema ir kaip ji funkcionavo. Milžiniškų politinių ir ekonominių problemų draskomoje pokario Europoje, reikėjo mechanizmo, kuris sudarytų kiek įmanoma palankesnes sąlygas tarptautinei prekybai išnaudojant kelių transportą, greitai ir efektyviai spręstų kylančias problemas. Siekiant šių tikslų buvo įkurta Pasaulinė muitinių sąjunga, netrukus po to Tarptautinė kelių transporto sąjunga (IRU), kurios 1949-aisiais inicijavo pirmąjį TIR susitarimą tarp aštuonių Europos šalių. Šio dokumento esmė – maksimaliai supaprastintas tranzitinių krovinių gabenimas tarptautiniais maršrutais, drauge užtikrinant muitinės kontrolę ir muito mokesčių mokėjimą. Drauge užfiksuota, kad kroviniai turi būti gabenami muitinės požiūriu saugiose ir plombuojamose transporto priemonėse arba konteineriuose ir lydimi atitinkamų dokumentų, numatytų TIR konvencijoje. Tai reiškia, jog šalies, iš kurios vežami kroviniai, muitinės įstaigoje taikomos kontrolės priemonės turi būti pripažįstamos visose tranzito ir paskirties šalyse. Konkrečiau – sunkvežimiui su TIR ženklu kertant šioje sąjungoje dalyvaujančių valstybių sienas, tikrinami tik jį lydintys dokumentai, bet ne pats krovinys. Taip sutaupoma marios laiko ir fizinių pastangų, reikalingų krovinio patikrai.

Faktas, kad nuo 1978-ųjų esminės TIR Konvencija nebuvo niekaip koreguojamos liudija, jog „žaidimo“ taisyklės iš tiesų kruopščiai apgalvotas ir tokia sistema atitinka visų dalyvaujančių valstybių interesus.

Patys muša – patys rėkia?

Pirmą kartą apie TIR sistemos „krizę“ prieš porą metų IRU paskelbė prieš dvejus metus, kai Rusijos Federalinės muitinės tarnybos vadovai viešai suabejojo TIR sistemos patikimumu ir efektyvumu.

Jų teigiamu TIR mechanizmas neveikia, nes nesumokėtų privalomų mokesčių Rusijos muitinei, suma viršijo 400 mln. eurų. Dėl šios priežasties nuo 2013-ųjų gruodžio TIR veikimas buvo apribotas visoje Rusijoje. Vietoj vežėjai buvo verčiami pasirūpinti nacionalinėmis Rusijos garantijomis, be kurių atlikti muitinės procedūrų tapo neįmanoma.

Toks spjūvis į tarptautinius susitarimus turėjo gana tiksliai apskaičiuojamą kainą: skirtingų ekspertų vertinimais, pirkdami papildomas garantijas vežėjai už kiekvieną krovininę mašiną pakloja nuo 60 iki 1857 eurų, o metinis šioje rinkoje dirbančių kompanijų „minusas“ gali siekti net 1,59 mlrd. eurų.

Tuo pat metu Rusijos muitininkai sudarė patikimų Rusijos vežėjų sąrašą, kuriems nereikia pasirūpinti nacionalinėmis garantijomis atliekant muitinės procedūras. Pavadinti tai kaip nors kitaip nei atviru saviškių protegavimu ir visų kitų vežėjų diskriminacija, neapsiverčia liežuvis.

Lietuvos Muitinės departamento specialistai, komentuodami šiuos dalykus patvirtino, kad TIR Konvencijoje aprašytam krovinių gabenimo tarptautiniais maršrutais niekas, išskyrus Rusiją, neturėjo ir neturi jokių pretenzijų.

„Mano žiniomis Rusijos vežėjų asociacija ASMAP, kaip garantuojančioji TIR sistemos grandis, įrodė kaltinimus dėl milijoninių skolų esant nepagrįstais. Nepaisant to, TIR knygeles vėliau priiminėtos tik kai kuriuose sienos kirtimo punktuose. Be abejonės jie taip saugo savo rinką ir padeda saviems vežėjams“, – konstatavo CargoNews.lt konsultavęs Muitinės departamento procedūrų skyriaus vyriausiasis inspektorius Arvydas Kavaliauskas.

Rusiškos šarados

Pirmąją šių metų pusę vežėjai sprendė dar vieną rusišką galvosūkį, prieštaraujantį galiojantiems tarptautiniams susitarimams. Kremliaus strategams užsimojus  skirstyti prekes pagal kilmės ar pardavėjo rezidavimo šalį, pervežimo rūšį ir panašius kriterijus, todėl Lietuvos transportininkai gabenti krovinius į Rytus galėjo tik turėdami trišalius leidimus, kurių tradiciškai katastrofiškai trūksta. Vėliau buvo rastas kompromisinis sprendimas, kad į Rusiją galima važiuoti kai prekės perkraunamos „teisinguose“ muitinės sandėliuose.

Liepos viduryje tokia galimybė buvo atšaukta neva dėl būtinybės „stiprinti valstybinę tarptautinių pervežimų, kuriuos vykdo užsienio vežėjai, kontrolę“. Tačiau atidžiai išnagrinėję liūdnai pagarsėjusio „301-ojo“ Rusijos transporto įsako pataisas advokatų kontoros „Urvest“ specialistai pastebėjo, kad draudime užsienio vežėjams naudojant dvišalius leidimus gabenti trečiųjų šalių krovinius iš muitinės sandėlių, yra išimčių. Bene svarbiausias dalykas, leidžiantis tokias operacijas atlikti – reikia turėti krovinio savininko įgaliojimą.

Kada šios pataisos įsigalios kol kas nėra tiksliai žinoma (greičiausiai tai nutiks spalį), tačiau teisininkai prognozuoja, kad didelio perversmo tarptautinio krovinių gabenimo rinkoje jos nesukels.