Vežėjams aktualūs vartojimo kredito įstatymų pakeitimai

 

Vienas svarbiausių įstatymo pakeitimų – nutraukus vartojimo kredito sutartį, pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukta kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo pabrėžiama ne tik tai, jog šios dvi sutartys yra atskiri dalykai, bet taip pat akcentuojama, kad nutraukus kreditavimo sutartį, pirkimo–pardavimo sutartis lieka galiojanti ir transporto priemonė automatiškai negali būti grąžinta pardavėjui. Šiuo, kaip ir visų pirkinių atveju, galioja Ūkio ministro patvirtintos daiktų grąžinimo ir keitimo taisykles.

 

Naujosios redakcijos įstatymas drausmins transporto priemones lizingo būdu įsigijusius klientus. Kredito sutartį galima bus nutraukti tada, kai klientas kreipsis į pardavėją ar paslaugų teikėją su prašymu tinkamai įvykdyti sutartį, tačiau per vieną mėnesį po tokio kreipimosi prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlygos nebus įvykdytos. 

 

Kredito sutartis galės būti nutraukiama ir po pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo įrodžius lizinguojamo automobilio kokybės trūkumus, t.y. klientui pateikus valstybinės institucijos (arba trečiosios šalies) išvadą dėl kokybės.

 

Ankstesnėse įstatymo nuostatose buvo palikta spragų piktnaudžiavimui: net nepajėgdamas susimokėti lizingo įmokų, klientas ir toliau kurį laiką galėdavo naudotis transporto priemone, nes pirmiausia pardavėjo atsakomybė buvo grąžinti visą automobilio kainą, atlyginti nuostolius kreditą suteikusiam bankui, o tik tada bankas įgydavo teisę reikalauti iš kliento grąžinti transporto priemonę.

 

Dabartinis reglamentavimas užkerta kelią tokiam savivaliavimui: ginčo atveju, klientas, pateikęs išvadą dėl netinkamos įsigytos prekės kokybės, pirmiausia privalo grąžinti transporto priemonę  pardavėjui, o tik tada bankas grąžina jam įmokas ir aiškinasi santykius su pardavėju.