Rusijos transporto strategai kursto dar vieną konflikto židinį    

Rugpjūčio pabaigoje asociacijos „Linava“ vadovai Kauno vežėjų klube surengė susitikimą su Užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, po kurio pasidžiaugė bendromis jėgomis išspręstomis problemomis. Tiksliau dviem dalykais: Baltarusijoje sulaikomų puspriekabių atomazga ir Baltarusijos-Rusijos sienos kirtimo galvosūkiais. Iš tiesų, jei Minsko valia įstrigusi „lietuviška“ technika pagaliau grįžo pas tikruosius savininkus, tai kelionių į Rusijos gilumą bėdos nedingo niekur.

Šių metų pradžioje Sankt Peterburgo kryptimi per Baltarusiją traukiantys mūsiškiai transportininkai susidūrė su naujais rūpesčiais, kai pasiekus Rusijos pakraštį vietoj įprasto dokumentų patikrinimo gaudavo administracines baudas ir nurodymus keliauti iki „teisingo“ sienos perėjimo punkto.

Optimaliais laikyti maršrutai  kertant Jezerešče-Lobok bei Juchnoviči-Doloscy pasienio punktus staiga tapo spąstais vežėjams po nesudėtingo Rusijos biurokratų triuko su protekcionistiniu kvapu.

Kas tiksliai nutiko oficialiai paaiškėjo tik liepos pabaigoje, kai Rusijos užsienio reikalų ministerija teikėsi atsakyti į dar balandį Lietuvos ambasados įteiktą notą dėl mūsų šalies krovininio transporto vairuotojams atsiradusių problemų. Šiame rašte teigiama, esą Rusija ir Baltarusija 1999-ųjų gruodį pasirašiusi sutartį dėl Sąjunginės valstybės kūrimo nebaigė derinti klausimų, susijusių su išorine tokio darinio sienų kontrole ir apsauga. T. y. po to, kai buvo pakito senųjų Rusijos ir Baltarusijos valstybių sienos patikros punktų statusas, pro juos keliauti trečiųjų šalių piliečiams uždrausta.

Kai 1999 m. gruodį Rusija ir Baltarusija pasirašė  sutartį dėl NVS sukūrimo, naujosios sąjungos išorinių sienų apsauga pradėta vykdyti „ <…> laikantis Sąjungai priklausančių valstybių nustatytos tvarkos, galiojusios sutarties pasirašymo dieną <…>“. Toliau atsakyme į Lietuvos notą sakoma, jog pagal Rusijos ir Baltarusijos 1995 m. vasario 21 d. Sutarties dėl draugystės ir bendradarbiavimo nuostatas, „ trečiųjų šalių piliečių įvažiavimo ir buvimo Rusijos bei Baltarusijos teritorijose režimas nėra galutinai suderintas“.

Kaip sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau malkų… Rusijos Užsienio reikalų ministerija tame pačiame atsakyme į notą teigia, kad „Rusijos valstybės sienos Rusijos-Baltarusijos ruože pasienio kontrolės punktų nėra, todėl piliečių ir transporto priemonių kontrolė šiame ruože nevykdoma“. Panašu, jog trečiųjų šalių piliečiai ir vežėjai išgirdo šią naujieną tik dabar, praėjus 20-čiai metų po to, kai Rusija ir Baltarusija pradėjo, bet iki šiol taip ir nesugebėjo baigti derinti pasienio kontrolės režimą.

„Nekontroliuojamas judėjimas per Baltarusijos-Rusijos sieną de facto vyko beveik du dešimtmečius, tačiau išaugus tarptautinio terorizmo grėsmei ir neslopstant migracijos krizei negali būti toleruojamas“, – teigiama Rusijos URM atsakyme.

Šioje vietoje natūraliai kyla klausimas, kas dėl šių grėsmių kaltas – ar tikrai užsienio vežėjai?

Šiuolaikiniame rusų folklore yra toks posakis: „turiu konkretų pasiūlymą – reikia kažką daryti“.  Maždaug taip skamba dar vienas Rusijos argumentas, cituojame: „dėl to Rusijos Federacijai, laikantis tarptautinių įsipareigojimų, būtina imtis tam tikrų techninių priemonių, siekiant normalizuoti tranzitą šiame (Rusijos-Baltarusijos – aut. Pastaba) sienos ruože“. „Technine priemone“ – kylančios tarptautinio terorizmo grėsmės ir neslopstančios migracijos krizės, kaip situaciją įvardino Rusijos diplomatai, – tapo administracinės nuobaudos ir Lietuvos vežėjų grąžinimas iš įprastų pasienio kontrolės punktų, nurodant jiems vykti per „teisingus“ PKP. Nors tiek Lietuva, tiek Rusija pripažįsta, kad pagal 2002 m. gruodžio 30 d. Dvišalio susitarimo tarp Lietuvos ir Rusijos vyriausybių p.3 nuostatas, vienos šalies piliečiai gali įvažiuoti ir išvažiuoti iš kitos šalies teritorijos per tarptautinio arba dvišalio susisiekimo punktus.

Rusijos diplomatai tikina, kad priemonės, kurios taikomos Lietuvos vežėjams yra „laikinojo pobūdžio“, o asmenų iš trečiųjų šalių judėjimas per Rusijos ir Baltarusijos sieną bus ilgainiui atnaujintas.

Ką reiškia „laikinai“, prisimenantiems sovietinius laikus ko gero itin daug aiškinti nereikia. Faktas, kad norintys patekti į Rusiją iš Baltarusijos privalo rinktis gerokai ilgesnį maršrutą (Lietuvos vežėjų sąjungos vadovų skaičiavimais kelionė į Sankt Peterburgą pailgėja bemaž 500 kilometrų) arba keliauti per Terechovo-Burački pasienio punktą Latvijos ir Rusijos pasienyje.

Apie šiuos dalykus prakalbęs Mečislovas Atroškevičius pripažino, kad situacija yra gana kebli, nes laikantis tokios pačios logikos kaip ir Rusijos URM, įtampa tarp valstybių neišvengiamai augtų.

Lietuvos vežėjų sąjungos vadovas Mečislovas Atroškevičius

„Formaliai Kalvarijų sienos perėjimo punktas taip pat nėra „tarptautinis“, todėl visi Rusijos vežėjai Lietuvos-Lenkijos pasienyje turėtų būti stabdomi ir nukreipiami per Kaliningardo sritį – Kybartus ar Sovietsko-Pagėgių punktus. Akivaizdu, kad tai absurdas ir Lietuvos URM vengia kraštutinumų. Kol kas bandoma ieškoti kompromisų ir derėtis, kad krovinius gabenantiems mūsų vežėjams būtų taikoma išimtis – jie galėtų važiuoti per Jezerešče-Lobok sienos punktą, o į „tarptautinį“ Baltarusijos-Rusijos sienos kirtimo tašką būtų nukreipiami tik privatūs asmenys iš trečiųjų šalių“, – samprotavo M. Atroškevičius.

Jo teigimu, jei apeliacija į sveiką protą nepadėtų, reiktų adekvačias priemones taikyti ir Rusijos vežėjams, nes pastarasis Kremliaus strategų susirūpinimas „migracijos krize“ bei „tarptautinio terorizmo grėsme“ akivaizdžiai sugalvotas siekiant sukurti palankesnę verslo aplinką saviems transportininkams.

„Aš netgi žinau, kas iš Rusijos vežėjų asociacijos „ASMAP“ vadovų tokius pokyčius iniciavo. Tačiau kol visos diplomatinės priemonės neišnaudotos, ko gero reikia vengti kategoriškų sprendimų“, – svarstė vienas Lietuvos vežėjų sąjungos vadovų.

Beje, Rudnios sienos perėjimo punktas, kuriuo naudotis Rusijos pareigūnai vežėjams nedraudžia, taip pat neturi „tarptautinio“ statuso, todėl konfliktui įsiplieskus, mūsų transportininkams pasirinkimo galimybių gal dar labiau sumažėti.