2009 metais konteinerinės kompanijos skaičiavo didžiulius nuostolius. Tačiau pirmieji šių metų mėnesiai parodė, jog vartojimas po truputį atsigauna ir konteinerių pervežimai didėja. Rinkos analitikai teigia, jog būtent konteinerizuoti kroviniai signalizuoja apie besikeičiančią ekonominę situaciją.
Po truputį kyla
Klaipėdoje transporto priemonių savininkus ir vairuotojus piktina tai, kad išvažiavę iš Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) ir įvažiavę į Jakų žiedą, turi mokėti kelių naudotojo mokestį, netgi jei šiuo keliu važiuoja itin trumpą atstumą. Jakų žiedas yra magistralinio kelio dalis, todėl vairuotojai, neturintys vinjetės, yra baudžiami. Įmonių savininkai sako, kad ši tvarka nelogiška ir neketina taikstytis su tokiais valdžios institucijų sprendimais.
Pirmojoje dalyje aparėme pastarojo meto projektus, organizuotus krovinių gabenimui geležinkeliu palengvinti. Šįkart kalbiname vežėjus bei ekspedicines įmones, siūlančias krovinių gabenimo geležinkeliu paslaugas.
Populiarus maršrutas – į Rytus
Geležinkelių plėtra – vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos politikos prioritetų. Traukinys – palyginti greita ir pigi transporto priemonė, galinti gabenti didelius krovinius ilgais atstumais, mažai priklausanti nuo oro sąlygų. Mūsų šaliai ypač aktuali geležinkelio jungtis su Rusija, NVS šalimis bei Artimaisiais Rytais.
Naujausios technologijos
Lietuvos pramonei pradedant iš lėto atsigauti, gamintojai kaltina vežėjus atsisakant vežti jų gaminius į Europą. Vežėjai teigia, kad tokiais įkainiais, kokius dar neseniai taikė, gabenti krovinių jie jau nebegali.
Šalį užklupusi ekonominė krizė vežėjams smogė pirmiausia – sumažėjus vartojimui, sumažėjo ir krovinių srautai, jų gabenimo įkainiai. Be to, ši verslo sritis itin glaudžiai susijusi su bankais bei jų siūlomomis kreditavimo sąlygomis. Ilgą laiką į kairę ir į dešinę be didesnių garantijų kreditus dalinusios lizingo bendrovės suteikė galimybę į verslą ateiti atsitiktiniams, su krovinių gabenimu nieko bendra neturėjusiems žmonėms. Vos pajutę sunkmetį, lizingo bendrovės išsyk sugriežtino finansavimo sąlygas. Ne vienai vežėjų įmonei tai tapo žlugimo pradžia.
Nejučia, žingsnis po žingsnio, perėjome į antruosius taip vadinamos „krizės“ metus, nors, kaip sakė viena pažįstama: „Krizę sukelia tik tuščios galvos ir širdys“. Šį posakį gana tiksliai patvirtina ir kalbintos moterys, vadovaujančios nedidelėms transporto įmonėms.
Apie verslo pradžią
1-osios dalies tęsinys
Nerašysiu apie tai, kaip reikia spręsti nemokumo problemas, nors sprendimo būdai man yra aiškūs. Jums tai vis tiek nėra įdomu. Galiu lažintis, kad dauguma galvoja, jog man vėl niekas neduoda „užkalti“ pinigų ir įmonės reikalai visai prasti.
Jau prieš dvejus metus žurnale „Dalnoboiščik“ („Дальнобойщик“) ir įvairiuose vežėjų tinklalapiuose išdėsčiau savo mintis apie problemas, su kuriomis tenka taikytis ir dirbti vežėjams automobiliais. Ir apie tai, kad vežėjai dėl savo bėdų kaltina bet ką, tik ne patys save. Aš maniau ir tebemanau, kad turiu teisę į pačius griežčiausius ir nemaloniausius vertinimus: buvau ir vežėjo su automobilių parku, ir ekspeditoriaus kailyje…
Tuomet vieni palaikė mano nuomonę, kiti ne. Tarp pastarųjų buvo ir linkinčių man visokio „gėrio“, ypatingai išsiskyrė „kolegos“, manantys, kad savo požiūrį į ekspeditorių ir vežėjų tarpusavio santykių problemas aš išsakiau vien dėl to, jog „man neleidžiama nusirėžti 50% nuo pervežimo ir todėl vežėjai mane palieka „ant ledo“…“. Kai kurie pranašavo mano įmonei netgi bankrotą po kelerių metų…